Prieš Rusijos invaziją į Ukrainą Senasis Saltivas ir dar keliolika kaimų Charkivo srityje buvo kurortinė vietovė su poilsio, žvejybos ir maudymosi vietomis.
Dabar beveik viskas yra sunaikinta arba nuniokota dėl nuolatinio okupantų apšaudymo. Vietiniai gyventojai galvoja ne apie turizmo sezoną ir poilsiautojus, o apie tai, kaip išgyventi.
Tiltas per Siverskio Donecą ties Pečenego užtvanka neatlaikė mūšių, todėl žmonės buvo atkirsti nuo civilizacijos.
Dmytro, kaip jis pats sako, pasisekė. Nors per vieną iš kaimo bombardavimų rusai sugriovė jo namus, vyrui ir jo šeimai pavyko pabėgti į Charkivą. Gegužės mėnesį, kai Ukrainos kariuomenė išlaisvino kaimą iš rusų kariuomenės, jis pradėjo važinėti į Staryj Saltivą kaip savanoris.
Dmytro stovi ant sugriauto tilto ir rodo ranka į šiaurę. Ir klausosi garsų.
„Šiaurėje yra Rusijos Federacija. Ar girdite? Jie vis dar šaudo į mus iš ten. Tuo tarpu per visus Ukrainos nepriklausomybės metus šiuo tiltu buvo gabenami kroviniai į Rusiją ir iš jos. Tai buvo prekybos kelias“, – pasakoja vyras.
Dabar apie čia buvusius kelius primena tik pakelėse stovintys apleisti automobiliai, kuriuos likimo valiai metė nuo okupantų bėgę žmonės.
Pasak Dmytro, niekas nežino, kiek tiltas gali išlaikyti, todėl belieka tikėtis, kad akmenys ar metalinės konstrukcijos atlaikys, nesugrius ir nesužalos tų, kurie būna apačioje.
Vyras sako, kad jam nesvarbu, ar tiltą sugriovė Rusijos okupantai, ar Ukrainos kariai, bandę juos išvyti. Tai nebūtų įvykę, jei Vladimiras Putinas nebūtų pradėjęs karo prieš Ukrainą.
Prie tilto kasdien verda gyvenimas. „Žmonės atvažiuoja ką nors perduoti į kitą pusę. Arba ir kitos pusės nori ką nors perduoti. Arba atvažiuoja susitikti su kuo nors“, – pasakoja savanoris.
Dabar žmonės per upę keliami dviem valtimis su varikliais, kuriuos parūpino savanoriai. O dar rudenį plačią upę tekdavo įveikti irklais.
Kol mes kalbamės, po tiltu nusidriekia eilė. Taikos metu, kai tiltas buvo sveikas, vietiniai gyventojai nuo namų iki parduotuvės, t. y. nuo kranto iki kranto, užtrukdavo iki 15 minučių. Tačiau dabar siaučia audra, ir žmonės laukia kelias valandas, kol oras pagerės ir upė nurims.
Į kitą upės krantą galima nuvažiuoti ir automobiliu. Tačiau važiuoti palei Ukrainos ir Rusijos sieną, netoli kovos veiksmų zonos, užtrunka 4 valandas. „O kas, jei kelyje pasitaikys mina ar prasidės Rusijos artilerijos apšaudymas?“ – klausia Jurijus Šapovalas.
Jis taip pat bijo ir vienišų rusų kareivių, dezertyrų, kurie, pasak jo, gali slėptis netoliese esančiuose miškuose.
Būtent Jurijus sugalvojo organizuoti perkėlą per upę valtimis po kaimo deokupacijos.
„Kartą plukdžiau pagyvenusią moterį, pensininkę, kuri šešis mėnesius nematė savo sūnaus. Kai jie pagaliau susitiko kitoje pusėje, buvo labai, labai laimingi, puolė vienas kitam į glėbį!“ – pasakoja vyras.
Jis turi negalią, šlubuoja viena koja. Gyvena su tėvais, užsiima žvejyba ir dėl ligos gauna finansinę paramą iš Ukrainos valstybės biudžeto.
Valtys yra jo nuosavybė. Tačiau Jurijus neima pinigų už žmonių plukdymą. Jo padėjėjai – du kaimo paaugliai – taip pat dirba nemokamai ir savanoriškai.
„Mokestis už perplukdymą? Tai kas ką duos... Duonos, cigarečių... Eilės čia nusidriekia nuo ryto iki vakaro. Seneliai plaukia pirmyn ir atgal arba giminaičiai atveža maisto iš Charkivo (nuo milijoną gyventojų turinčio Charkivo iki Senojo Saltivo – 45 kilometrai, – red. past.) Mums reikia dar vienos valties, kuri normaliai plauktų per bangas. Ne taip, kaip dabar“, – Jurijus rodo į prisišvartavusią valtį, kurią vėjas mėto nuo vieno šono ant kito. Žmonių eilė didėja abiejose Siverskio Doneco pusėse.
Šilta striuke apsirengęs vyriškis neištveria ir šaukia – plauksime ar ne? Jo vardas Artemas. Jis sako, kad jam šalta.
„Reikia į kitą krantą. Užsiimu savanoriška veikla“, – Artemas rodo į du didelius languotus krepšius. Jis gabena žmonėms šiltų drabužių, maisto paketų ir nervinasi, kad negali daugiau pasiimti su savimi.
„Kai kurie vietiniai gyventojai kategoriškai atsisako palikti savo namus, net nepaisant to, kad neturi nei elektros, nei vandens tiekimo. Ir, žinote, ką? Ačiū Dievui, dabar po tiltu nėra ligonių ir niekam nereikia skubios hospitalizacijos. Ką darytume tokiu oru?“ – jaudinasi vyras.
Senojo Saltivo okupacijos išvakarėse jo žmonai pavyko pabėgti į Vokietiją. Jo sūnus su ginklu rankose išėjo ginti Ukrainos nuo užpuolikų. Šeimos namai ištuštėjo.
„Stogas įlūžęs, langai išdaužyti, nuo lubų laša vanduo. Remontuoti nėra jokių galimybių: nei finansinių, nei techninių. Charkive laikinai gyvenu su savanoriais, o prieš tai du mėnesius gyvenau vietinėje mokykloje. Matote, pas mus buvo sunku patekti. Teritorija buvo smarkiai apšaudoma. Gyvenome laukdami Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Nepraradome vilties“, – sako Artemas.
Pokalbio pabaigoje jis staiga nusišypso: laukė ir sulaukė išlaisvinimo iš okupantų. Dabar jis sako galintis padėti tiems ukrainiečiams, kurie liko atskirti nuo civilizacijos. Jis jaučiasi reikalingas.
Audra upėje rimsta. Valtis ruošiasi išplaukti.