1981 metais Valery Giscard'ui d'Estaingui, kuris siekė perrinkimo, tikrai nepadėjo pašaipos, esą jis buvo „Brežnevo mažasis telegrafistas“ – Prancūzijos lyderis susitiko su Sovietų Sąjungos vadovu, nors šis buvo ką tik pasiuntęs Raudonąją armiją į Afganistaną.
O 2007-aisiais Nicolas Sarkozy nusprendė užsipulti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną dėl siaubingų žmogaus teisių pažeidimų per Antrąjį Čečėnijos karą. Rizika pasiteisino.
Abu šie pavyzdžiai tik parodo, kad Prancūzijos rinkėjai – nors kartais gali atrodyti priešingai – nėra akivaizdžiai prorusiški.
Atvirkščiai, praėjusią savaitę viena apklausa parodė, kad 61 proc. prancūzų pasisako už sankcijų Rusijai, kuri aneksavo Krymą ir sukurstė karą Rytų Ukrainoje, pratęsimą. Be to, vos 25 proc. apklaustųjų teigė norintys, kad Prancūzija paliktų NATO.
Tačiau taip jau atsitiko, kad kitų metų pavasarį dėl Prancūzijos prezidento posto – jei neskaičiuotume šansų beveik neturinčių socialistų – susigrums du kandidatai, neslepiantys prielankumo Rusijai ir V.Putinui: F.Fillonas ir Marine Le Pen.
„Amerikos imperializmas“
Atnaujinti dialogą su Maskva šiemet ragino ne vienas ir ne du kandidatai, įskaitant iš kovos jau pasitraukusį buvusį prezidentą N.Sarkozy.
Tačiau nė vieno jų negalima vadinti tokiu nuosekliu ir principingu rusofilu kaip F.Fillono. Nors jis atmeta „V.Putino draugo“ etiketę, buvęs Prancūzijos premjeras nepavargdamas keliauja po radijo ir televizijos laidas, kuriose karštai gina Rusiją.
Kai Vakarai paskelbė Maskvai sankcijas dėl Krymo aneksijos, F.Fillonas suvaržymus pavadino „nederamais“ ir ėmė reikalauti juos atšaukti.
Ir ne tik dabar, per rinkimų kampaniją. Kai Rusijos kariai įsiveržė į Rytų Ukrainą, F.Fillonas paaiškino, kad Donbase daugiausia gyvena rusakalbiai, todėl regionas daugiau mažiau priklauso Kremliui.
Kai Vakarai paskelbė Maskvai sankcijas dėl Krymo aneksijos, F.Fillonas suvaržymus pavadino „nederamais“ ir ėmė reikalauti juos atšaukti.
O kai Rusija paskelbė apie karinę intervenciją Sirijoje, kuri tęsiasi iki šiol, jis numojo ranka į akivaizdžius žmogaus teisių pažeidimus ir paragino ES šalis kovoti su „Islamo valstybe“ kartu su Irano, Basharo al Assado režimu bei Rusija.
Per JAV prezidento rinkimų kampaniją, o ir dabar, nestinga nerimo dėl labai jau šiltų Donaldo Trumpo atsiliepimų apie V.Putiną. Bet F.Fillonas, paklaustas, ar nebijo D.Trumpo ir V.Putino aljanso, atkirto: „Tikrai nėra. Aš tokio aljanso tik laukiu.“
Skirtingai nei Rusijai, NATO F.Fillonas priekaištų negaili. Jis mano, kad Vakarai provokuoja Kremlių siųsdami karius prieš Rusijos sienos, ir reguliariai pasisako apie „Amerikos imperializmą“.
Nuoseklus prorusiškumas
Anot F.Heisbourgo, visa tai, taip pat – V.Putino žodžiai apie „puikų profesionalą“ F.Filloną, verčia užduoti du gana skirtingus klausimus: ar prorusiškumas padės F.Fillonui nugalėti M.Le Pen ir, jei taip, ką jo pergalė reikš Prancūzijos diplomatijai?
Analitikas mano, kad F.Fillono pareiškimai jam išeis į naudą, jei retorika bus atsargiai priderinta prie platesnio „šalimi pasirūpinsiančio“ politiko įvaizdžio.
Antai per pirmąjį prezidento rinkimų turą balandį F.Fillonui užtektų remtis tiesiog centro dešiniųjų rinkėjais, bet jis taip pat norės nugvelbti kuo daugiau balsų iš „Nacionalinio fronto“ ir prikirpti sparnus M.Le Pen. O pastarosios rinkėjai – absoliučiai prorusiški.
„Prancūzijos strateginėms ir diplomatinėms pozicijoms pasaulyje yra gerų ir blogų naujienų. Blogos – kad F.Fillonas nėra tiesiog oportunistas V.Putino klausimu. Jis šį kursą pasirinko jau prieš daug metų“, – pastebi F.Heisbourgas.
F.Fillonas aršiai prieštaravo JAV vadovaujamos koalicijos bombardavimo kampanijai Sirijoje.
Prancūzijos ir Rusijos dvišaliai santykiai iš tiesų buvo itin artimi, kai F.Fillonas ir V.Putinas vadovavo savo šalių vyriausybėms, o Rusijos prezidento pareigas ėjo Dmitrijus Medvedevas.
Negana to, F.Fillonas aršiai prieštaravo JAV vadovaujamos koalicijos bombardavimo kampanijai Sirijoje. Juk jis savo kritiką išsakė iš Rusijos, kur su V.Putinu dalyvavo tarptautinėje Valdajaus diskusijų klubo konferencijoje.
Paryžiuje tokia F.Fillono viešnagė sukėlė tikrą šoką, mat šalies politikas – negana to, buvęs premjeras – sukritikavo Prancūzijos užsienio politiką iš užsienio.
Svarbūs santykiai su Berlynu
Sekmadienį, kai Prancūzijoje buvo skelbiama apie F.Fillono pergalę dešiniųjų pirminiuose rinkimuose prieš Alainą Juppe, į Paryžių atskriejo dar viena neskani žinia iš Maskvos.
Pasirodo, šventinėje vakarienėje Rusijos sostinėje dalyvavo Prancūzijos parlamentaras Thierry Mariani, kuris per rinkimų kampaniją itin aktyviai palaikė F.Fillono kandidatūrą.
Th.Mariani, kuris, beje, šią vasarą apsilankė ir aneksuotame Kryme, gynėsi teigdamas, kad Maskvoje bendravo su Rusijoje gyvenančiais Prancūzijos piliečiais, bet vien jo vizito faktas dar labiau sustiprino įtarimus, kad Kremlius kitą pavasarį išloš – kad ir kas, F.Fillonas ar M.Le Pen, laimėtų prezidento rinkimus.
„Kita vertus, yra ir gerų naujienų. F.Fillonas yra rimtas politikas, rimtas golistas. Golistams artimi santykiai su Sovietų Sąjunga, o tada – Rusija, visada buvo svarbūs.
Tačiau tokioje užsienio politikos vizijoje pirmenybė akivaizdžiai atitenka ne susitaikymui su Rusija, o Prancūzijos santykiams su Vokietija. Kol Berlynas laikysis sankcijų politikos, Paryžius nemaištaus“, – rašo F.Heisbourgas.
Jo manymu, ne F.Fillonas Paryžiuje, o Donaldas Trumpas Vašingtone gali tapti tuo žmogumi, kuris paskelbs apie sankcijų Rusijai atšaukimą ir bent dalinį Vakarų nusigręžimą nuo Ukrainos.
„Tokiu atveju dabartinis europiečių susitarimas dėl santykių su Rusija subyrės nepriklausomai nuo to, kas bus prezidentas Paryžiuje“, – teigia F.Heisbourgas.