– Mes, visuomeninis transliuotojas, ko gero, dėl vidaus politikos, staiga imame jausti spaudimą, kurio nejautėme pusantro dešimtmečio. Ir apskritai, žurnalistika čia staiga susiduria su galimais draudimais ir ribojimais, kurių per šį laiką nebuvo. Kodėl, jūsų manymu, šios tendencijos vėl ima rodytis?
– Mums šios tendencijos kelia didelį nerimą. Dalis paaiškinimo yra neliberalių priemonių rinkinys. Juo naudojasi vyriausybės, kad susidorotų su nepasitenkinimu, su kritika. Tai – ne naujas reiškinys. Vyriausybės nuo seniausių laikų dažnai bandė į kritiką reaguoti nutildydamos šauklį. Taip elgtis nedera.
Beje, nuo šių iššūkių neapsaugota mano paties šalis, Jungtinės Valstijos. Mūsų spauda labai laisva, žmonės turi teisę sakyti, ką nori. Bet išpopuliarėjo terminas „melagingos naujienos“. Tam tikra prasme, tai baisus žodis. Juk, aišku, esama ir propagandos, ir klaidinamų žinių. Bet dažnai politikai vartoja žodžius „melagingos naujienos“ apibūdinti toms naujienoms, kurios jiems nepatinka. Naujienoms, kurios atspindi teisėtą kritiką, bet į kurias jie neturi gero atsakymo.
Visame pasaulyje, daugelyje šalių, vyriausybės mėgina cenzūruoti, riboti žurnalistų teises, vadindamos tai pastangomis kovoti su melagingomis naujienomis. Tokiai tendencijai būtina priešintis.
Visame pasaulyje, daugelyje šalių, vyriausybės mėgina cenzūruoti, riboti žurnalistų teises, vadindamos tai pastangomis kovoti su melagingomis naujienomis. Tokiai tendencijai būtina priešintis.
– Kokia proceso kryptis: iš viršaus ar iš apačios? Tai yra, ar politiniai lyderiai mato, kad kas nors pavyksta kitiems ir ima iš jų pavyzdį, ar pati visuomenė rodo norą kai kuriuos dalykus tiesiog užsklęsti?
– Ir tai, ir tai. Tai pasaulinė tendencija. Manau, kad vieni autokratai žiūri į kitus autokratus ir sako: „o, tai gal ir suveiks“. Kartais autokratus – o net ir demokratus – įkvepia žmonių poreikis atsakyti į žodžius, kurie jiems nepatinka. Tad manau, kad kryptys yra ir iš viršaus, ir iš apačios – bet tokiems reiškiniams reikia priešintis, nesvarbu, iš kur jie kyla.
– Žmonės – ar tikrai jiems rūpi demokratija, ar rūpi, kad laimėtų jų gentis, jų grupė?
– Ir tai, ir tai. Klausimas teisingas. Manau, kad demokratijos patrauklumas tebėra visuotinis. „Freedom House“ atliko apklausą apie požiūrį į demokratiją Jungtinėse Valstijose. Tam tikra prasme tai buvo džiuginanti apklausa, nes parodė, kad žmonės vis dar tiki demokratija. Beveik 90 proc. apklaustųjų sakė, kad nori gyventi demokratinėje visuomenėje.
Problema – žmonės prarado pasitikėjimą, kad demokratija atneš tai, kas jiems rūpi. Mūsų apklausoje, kurią atlikome ką tik, vasarą, beveik du trečdaliai žmonių manė, kad demokratija silpna ir vis silpnėja. Rūpinosi didelių pinigų įtaka politikai, sakė, kad netenka pasitikėjimo valdžios institucijomis.
Mūsų apklausoje, kurią atlikome ką tik, vasarą, beveik du trečdaliai žmonių manė, kad demokratija silpna ir vis silpnėja. Rūpinosi didelių pinigų įtaka politikai, sakė, kad netenka pasitikėjimo valdžios institucijomis.
Sakyčiau, panašūs dalykai dedasi visame pasaulyje. Taigi, demokratai turi praktikuoti demokratiją taip, kad ji būtų veiksminga, imtis problemų, kurios rūpi žmonėms. O šiaip – nepažįstu tokių, kurie iš tiesų norėtų gyventi visuomenėje, kur pažeidžiama minties laisvė, išraiškos laisvė ir kitos teisės. Žmonės vis dar nori patekti į Ameriką. Į Rusiją migruoti jie nebando, nes nori gyventi laisvoje ir gyvybingoje visuomenėje. O Amerika, su visomis savo ydomis, tebėra labai laisva ir atvira visuomenė.
– Bet ji atrodo tokia susiskirsčiusi į gentis, tokia skilusi, tokia poliarizuota, kad žmonės, jei žiūri „Fox News“, nesirūpina, ką kalba kiti, arba atvirkščiai.
– Taip, akivaizdu, kad visuomenių, tarp jų ir mano šalies, Amerikos, poliarizacija, kelia didelį nerimą. Nebeturime lyderių, kurie suvienytų žmones, tokių, kaip neseniai miręs senatorius Johnas McCainas.
Viena iš problemų, kad internetas suteikia galią ekstremistams. Nes dėmesį patraukia ekstremalios mintys ir ekstremali saviraiška. Bet puikioji Amerikos ypatybė yra tai, kad, nepaisant visų ydų – mes ne tobuli, nesakau, kad visada esame tobuli, – tai labai atspari visuomenė. Per pastaruosius kelerius metus pamatėme, kad pilietinė visuomenė gyvybinga, gyvybinga ir spauda. Ir tai rodo demokratijos gebėjimą atsikurti.
Svarbu prisiminti, kad demokratija gali pati save išjudinti. Ne viskas negatyvu. Taip, mes rūpinamės dėl Turkijos, taip rūpinamės dėl Rusijos, bet esama kitų istorijų – Malaizija, Armėnija, kitos šalys. Taigi, žvelgdamas tolyn į ateitį, dėl demokratijos turiu vilties.
– Kokia mūsų kaip regiono vieta, kai apžvelgiate padėtį visame pasaulyje?
– Kalbant apie demokratijos nuosmukį, svarbu, kad jis veikia kiekvieną pasaulio regioną, kiekvieną žemyną – tai vyksta ir Lotynų Amerikoje, ir Afrikoje, ir Vakarų Europoje, ir Šiaurės Amerikoje. Tai globali padėtis.
Mūsų vertinimai rodo, kad visas Eurazijos regionas per pastaruosius 12 metų patyrė ypatingą nuosmukį. Dėl tokių šalių kaip Rusija, Lenkija, Vengrija, Turkija… Tam tikra prasme Lietuva tebėra išimtis iš to, kas dedasi regione.
