Apie tai laidoje „Dėmesio centre“ pokalbis su Seimo Europos reikalų komiteto pirmininku Gediminu Kirkilu ir politologu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovu Ramūnu Vilpišausku.
– Penktadienį už Katalonijos deklaracijos paskelbimą balsavo 70 iš 135 regiono parlamento narių, 10 balsavo prieš ir 2 susilaikė. Iš viso balsavo 82 parlamentarai iš 135. Sprendžiant tokios svarbos klausimą – niekingai menkas aktyvumas, pone Vilpišauskai?
R.Vilpišauskas: Tai – nereprezentatyvus skaičius. Pirmiausia turi būti keliamas klausimas ar pats sprendimas priimtas laikantis Ispanijos įstatymų, Konstitucijos ir t. t. Taip galime grįžti iki referendumo organizavimo, kuris taip pat buvo inicijuotas nesilaikant įstatymų. Jame taip pat dalyvavo tik maždaug 43 proc. Bet kuriuo atveju galima konstatuoti du svarbius dalykus. Pirma, tai kaip buvo pastaraisiais mėnesiais einama link dabartinės situacijos. Tai rodo įstatymų nesilaikymą.
Kitas klausimas, ar siekdama įstatymų laikymosi centrinė Ispanijos valdžia neperlenkė lazdos ir nepanaudojo perteklinės jėgos. Tačiau šalia galiojančios Konstitucijos ir įstatymų nesilaikymo mėginant spręsti Katalonijos didesnio savarankiškumo klausimą yra ir kitas svarbus klausimas, nuo kurio visi pradėjo. Tik apie pusę gyventojų, remiantis apklausomis ir balsavimu, atitinkamai apie pusę juos atstovaujančių politikų palaiko šį visiškos nepriklausomybės siekį. Tai rodo labai didelę fragmentaciją, visuomenės susiskaldymą. Tokiais atvejais, kai tokie labai reikšmingi politiniai sprendimai priimami tokia arti 50 proc. balsų dauguma iš tikrųjų svyruojančia ties mažuma.
– Pone Kirkilai, turbūt buvo laukta ir tikėta, kad iškart po nepriklausomybės paskelbimo Madridas aktyvuos 155 Konstitucijos straipsnį, panaikins autonomiją ir įves tiesioginį valdymą?
G.Kirkilas: Taip. Manau, kad apskritai Madridui vienaip ar kitaip pavyko į teisinius rėmus įsprausti šį procesą. Reikalas tas, kad neįmanoma nepakeitus Ispanijos Konstitucijos apskritai paskelbti nepriklausomybės. Jie turėjo siekti Ispanijos Konstitucijos keitimo. Čia neužtenka vien pasiskelbti. Prieš laidą mes prisiminėme ir Škotijos referendumą, kuris vyko Konstitucijos rėmuose. Čia šiuo atveju Madridui vienaip ar kitaip pavyko į tuos rėmus įsisprausti, o vadinamieji maištininkai yra tam tikrame teisiniame procese.
– Katalonija įsispraudė save į kampą.
G.Kirkilas: Dėl to, kad išsikėlė maksimalius reikalavimus. Jie nekėlė kažkokio platesnio suvereniteto, mokesčių perskirstymo ar pan. Jie neišnaudojo tarpinių veiksmų.
– Kam taip skubėti?
R.Vilpišauskas: Katalonija sakytų, kad jie jau ne vienerius metus kėlė didesnės autonomijos klausimus, tiek kultūrinės, tiek ekonominės, bet Madridas jų nesiklausė. Manau, kad abi pusės rodo negebėjimą derybomis ir demokratiniu būdu rasti sprendimą. Aišku, kad didesnės atsakomybė už dabartinę situaciją, už tai, kad maždaug 1 700 įmonių jau iškėlė savo būstines iš Katalonijos, kad yra labai didelis ekonominis neapibrėžtumas, už visa tai atsakomybė tenka Katalonijos politikams. Galbūt jie kiek ir apsiskaičiavo, manydami kad tarptautinė opinija bus kitokia. Tačiau tarptautinė sistema yra suverenių valstybių sistema, ir ji pirmiausia orientuota į valstybių suverenumo apsaugą.
Tokiais atvejais, kaip šis, kitos šalys dėl įvairių priežasčių – tarptautinės teisės principų, dėl to jog savo šalyse turi tam tikrus regionus, kurie gali reikšti panašius norus, sako, kad tai – Ispanijos vidaus politikos reikalas, ir jis turi būti sprendžiamas laikantis galiojančių įstatymų. Tai, kad derybomis nepavyko rasti sprendimo, tai abiejų pusių atsakomybė, bet prieiti iki to, kas yra dabar, tai Katalonijos politikų realybės ignoravimo rezultatas.
– Pone Kirkilai, įmanomas atsitraukimas?
G.Kirkilas: Puigdemont'as išvyko į Belgiją, kuri turbūt yra pati jautriausia šalis šiems klausimams. Taip, jie neįvertino, bet taip pat ir neišnaudojo visokių kitokių galimybių. Pavyzdžiui, pamėginti Briuselyje surasti kažkokius tarpininkus ar pan. Jie bandė visokiais būdais zonduoti šitą situaciją visose šalyse, bet negavo jokios politinės paramos, tai tas jų poelgis yra tiesiog avantiūristiškas.
R.Vilpišauskas: Manau, neviešas tarpininkavimas tikrai vyko. Viešas paskelbimas būtų reiškęs, kad prie stalo sėda dvi vienodą svorį turinčios šalys. Tačiau šiuo atveju tai – Ispanijos vidaus reikalas ir tarptautinis tarpininkavimas jau suteiktų visai kitokią prasmę. Dėl to nieko viešai ir negirdėjome.
– Kokie galimi scenarijai? Pirmalaikiai rinkimai ar kitokie sprendimai?
R.Vilpišauskas: Manau dar yra keletas neatsakytų klausimų, kurie greičiausiai paaiškės šiomis dienomis. Pavyzdžiui, kaip elgsis Katalonijos politikai, ypač tie, kurie buvo ministrais, iš kurių dabar perimtos galios. Ar jie nesipriešins, ar nebus riaušių gatvėse. Kol kas atrodo, kad ne. Dabartinė situacija galiausiai išjudino ir tuos, kurie tai stebėjo ir nemanė, kad bus prieita iki tokios situacijos. Dar reikia šiek tiek laiko pamatyti ar bus priimta Madrido valdžia ir jos sprendimai, įskaitant ir pirmalaikius rinkimus po mažiau nei poros mėnesių. Jei taip, tai vyks pasiruošimas rinkimams ir spėju, kad tada pagrindinės ir nepriklausomybę Katalonijoje rėmusios partijos taip pat nenorėdamos būti izoliuotomis ir išvis nepatekti į regioninį parlamentą taip pat dalyvaus kampanijoje, bet spėju, kad joms bus jau dabar sudėtingiau įtikinti savo rėmėjus, kad jos dar gali pasiūlyti įtikinamą būdą kaip Katalonijai suteikti daugiau galių. Tai kas vyko dabar diskreditavo jų pasirinktus metodus.
G.Kirkilas: Manau, kad vis tiek bus einama į rinkimus, tai klausimas ar tos nepriklausomybės siekiančios partijos dalyvaus. Jei vienos dalyvaus, kitos boikotuos, tai reiškia susiskaldymą jų gretose. Jei dalyvaus visos, tai rezultatas bus apylygis, nei ne visos – pralaimės. Tačiau tai vėlgi nereikš, kad bus galima vienareikšmiškai paskelbti nepriklausomybę. Greičiausiai rinkimai šį konfliktą užgesins. Juo labiau, kad žmonės dabar išsigandę. Tas daugelio kompanijų išėjimas labai išgąsdino žmones.
R.Vilpišauskas: Dabar persvara Madrido pusėje, nes yra galiojantys įstatymai, institucijos, tam tikra inercija, taip pat, kaip minėjau, Katalonijos separatistai nesulaukė tarptautinio palaikymo. Tai greičiausiai atves į priešlaikinius rinkimus. Pagrindinis klausimas, ar pavyks suburti koaliciją Katalonijos statuso klausimu, ar mes matysime susiskaldymą abiejose stovyklose ir susiformuos nauja koalicija ideologiniu pagrindu.
