– Pone Prezidente, ateinantį ketvirtadienį Berlyne svečiuositės pas kanclerį Olafą Scholzą. Ar Vokietija yra gera sąjungininkė?
– Be abejo. Iš žmogaus, kuris dvejus metus studijavo Vokietijoje, kitokio atsakymo negalite tikėtis. Žinau, kokia svarbi vokiečiams yra disciplina ir įsipareigojimai. Labai svarbu pasitikėti vieni kitais – ypač geopolitinių neramumų metu.
– Ar kritikuosite kanclerį O.Scholzą dėl jo pradinio nenoro tiekti ginklus Ukrainai?
– Turime būti tolerantiški ir suprasti, kad skirtingos šalys turi skirtingus požiūrius. Man buvo svarbu matyti, kad pasikeitė Vokietijos politikų mąstymas. Iš pradžių buvo kalbama apie apsaugines liemenes ir šalmus.
Nuo to laiko Vokietijos parama Ukrainai didėja. Daugelis raudonų linijų, kurias patys nubrėžėme, buvo peržengtos. O Vokietijos sprendimai siunčia teigiamą signalą ne tik Ukrainai, bet ir visoms kitoms NATO sąjungininkėms.
– Ką tai reiškia?
– Man visiškai aišku, kad turime peržengti visas raudonas linijas. Priešingu atveju prarasime laiko. Žmonės žudomi ir kankinami kiekvieną dieną. Vaikų deportavimas yra kasdienybė, kaip ir infrastruktūros bombardavimas.
Žvelgiant retrospektyviai, mes praradome laiko, nes ilgai dvejojome, ar priimti tam tikrus sprendimus. Galiausiai vis tiek priėmėme tuos sprendimus, bet pavėluotai ir už labai didelę kainą. Turime būti labai ryžtingi, nes turime reikalų su labai pavojingu agresoriumi, kuris nežino ribų. Nereikia tikėtis, kad jis kada nors sustos – jei jam pavyks, jis visada tęs savo agresiją.
– Apie ką kalbate sakydamas „visos raudonos linijos“? Ar tai reiškia, kad Ukrainai taip pat turėtų būti tiekiami vakarietiški naikintuvai?
– Taip, kai kurios valstybės jau tiekia kitų tipų lėktuvus. Oro erdvė yra svarbus šio karo elementas. Ir kad galėtume ją efektyviai ginti, mums reikia lėktuvų ir daugiau oro gynybos sistemų. Tai svarbu ne tik Ukrainai, bet ir mūsų saugumui.
– Daugelis Vokietijos politikų nepritaria kovinių lėktuvų tiekimui. Kaip ketinate juos įtikinti?
– Darydamas tą patį, ką darau dabar: atsakydamas į jų klausimus. Turime mokytis iš savo klaidų. Jei dvejosime, tai bus naudinga agresoriui.
Turime būti labai ryžtingi, nes turime reikalų su labai pavojingu agresoriumi, kuris nežino ribų.
– Ar nerimaujate, kad Rusija gali užpulti ir Lietuvą?
– Na, mes jau 600, 700 metų gyvename su dideliu kaimynu, kuris labai nori plėsti savo galią. Mums tai nėra kažkas ypatingo ar naujo. Buvo trumpas laikotarpis, 1993–1997 m., kai turėjome vilties, kad Rusija gali tapti demokratine šalimi. Tačiau taip neįvyko. Tačiau dėl šios patirties mūsų visuomenėje susiformavo didelis atsparumas.
– Liepos mėnesį Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime taip pat bus kalbama apie valstybių narių išlaidas gynybai. Ar turėtų būti padidintas dviejų procentų tikslas?
– Manau, kad du procentus turėtume suprasti kaip apatinę, o ne viršutinę ribą. Ir manau, kad dėl to galime susitarti. NATO šalys turi skirtingus ekonominius pajėgumus, tačiau nėra sąžininga, jei vienos naudoja mažiau nei vieną ar pusantro procento, o kitos – daugiau nei penkis procentus.
Labai svarbu, kad būtume solidarūs tarpusavyje. Mes Lietuvoje jau dabar investuojame į infrastruktūrą kariams ir vokiečių brigadai, kuri čia bus nuolat dislokuota. Turiu omenyje, visų pirma, kareivines ir poligonus.
– Vokietija ir Lietuva susitarė, kad Bundesveras skirs brigadą šaliai apsaugoti. Dėl tikslios interpretacijos nuomonės skiriasi. Jūs norite, kad ir kariai, ir įranga, pavyzdžiui, tankai, būtų nuolat dislokuoti šalyje. Vokietija to nenori.
– Nereikėtų persistengti. Tokios diskusijos kartais būna emocingos. Man viskas aišku: kancleris kartu su manimi priėmė atitinkamą komunikatą, ir jei išanalizuosite šį dokumentą, pamatysite, kad yra įvairių variantų. Tarp jų yra ir visiškas vokiečių brigados dislokavimas Lietuvos teritorijoje. Tačiau turiu pripažinti, kad nėra aiškaus tvarkaraščio, kada tai įvyks.
– Ko tikitės iš Vokietijos?
– Man, kaip šalies prezidentui, aišku, kad turime imtis konkrečių žingsnių kurdami infrastruktūrą – ir esu įsitikinęs, kad vėliau tai bus atlyginta atitinkama kolegų vokiečių reakcija ir sprendimais.
Galiausiai rezultatas gali būti toks, kad vokiečių brigada į Lietuvą vis dėlto atvyks visa. Mes to tikimės. Man svarbu, kad balandžio 27 d. vyksiančio vizito į Berlyną metu gausiu dar vieną patvirtinimą: mūsų su kancleriu Scholzu komunikatas tebegalioja ir yra gerbiamas abiejų pusių.
– O jei brigada nebus nuolat dislokuota Lietuvoje?
– Mums tai turi absoliučią pirmenybę. Esame geografiškai maža šalis, iš rytų į vakarus mus skiria tik 300 kilometrų. Todėl, esant pavojingai situacijai, mums reikia, kad kovinės pajėgos būtų dislokuotos Lietuvos teritorijoje.
Rusija pasinaudotų tokiomis derybomis, kad sutvirtėtų, padarytų pertrauką ir vėl pultų.
Priešingu atveju bus sunku apsaugoti šią šalį, o kartu ir NATO teritoriją. Mums čia reikalingi mūsų draugai. Esame pasirengę sudaryti tam visas būtinas sąlygas. Kaip jau sakiau kancleriui Scholzui: mes norėtume čia sukurti dar geresnes Bundesvero mokymo sąlygas nei šiuo metu Vokietijoje.
– Daugelis žmonių Vokietijoje ragina pradėti derybas su Rusija. Ar manote, kad šiuo metu derybos įmanomos?
– Šiuo metu – ne. Manau, kad Rusija pasinaudotų tokiomis derybomis, kad sutvirtėtų, padarytų pertrauką ir vėl pultų. Kol kas nematome, kad Rusija būtų atvira deryboms dėl karo Ukrainoje nutraukimo.
Ji reikalautų nerealių nuolaidų. Tačiau niekas neturi teisės reikalauti, kad nepriklausoma laisva šalis parduotų savo teritoriją už taiką. Tai nepriimtina. Tai gali ir turi nuspręsti tik Ukraina.
– Dažnai lyginama Rusijos invazija į Ukrainą ir susirūpinimas dėl Kinijos agresijos prieš Taivaną. Ar jūs taip pat darote tokį palyginimą?
– Nelyginčiau taip. Problema ta, kad ukrainiečiai praleido momentą anksti tapti Europos Sąjungos ir NATO dalimi. Dabar jie už tai moka didelę kainą. Jie turi aukotis, kad laimėtų laiko – taip pat ir dėl mūsų bei mūsų saugumo. NATO aukščiausiojo lygio susitikimas Vilniuje bus istoriškai svarbus momentas. Jis parodys, kad suvokiame pavojų ir kad ginsime savo visuomenes.
– Ar Vakarams kyla pavojus, kad bendraudami su Kinija jie padarys tas pačias klaidas kaip ir su Rusija?
– Nesakyčiau, kad turime reikalų su dviem visiškai lygiomis šalimis ir galime elgtis su Kinija kaip su Rusija. Tai dvi skirtingos šalys, turinčios skirtingą mentalitetą ir strateginius tikslus. Tačiau Lietuva pastaraisiais metais turi tam tikros patirties su Pekinu.
Iš pradžių manėme, kad galime bendrauti su abipuse pagarba, nors čia viena prieš kitą stovi labai maža ir labai didelė šalis. Tačiau klydome. Tai buvo priežastis, dėl kurios palikome Kinijos ir Rytų Europos 17 plius 1 formatą.
– 2021 m. pabaigoje Kinija blokavo prekes iš jūsų šalies, nes Vilniuje buvo atidaryta Taivano atstovybė.
– Pekinas reagavo labai nervingai, nors mes laikėmės vienos Kinijos politikos. Džiugu, kad ir ES tai įvertino kaip pasikėsinimą į vidaus rinką, todėl Lietuvos ir Kinijos klausimas tapo ES ir Kinijos klausimu.
Praradome 80 proc. savo eksporto, tačiau šį praradimą su kaupu kompensavome diversifikuodami veiklą į kitas rinkas. Išvada tokia: ES turi kalbėti vienu balsu. Kai kurioms šalims būtų per anksti užimti poziciją Kinijos atžvilgiu, kol ES neapibrėžė savo Kinijos politikos.
– Ar Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono vizitas davė priešingų rezultatų?
– Taip toli nenueičiau, tačiau kaip ES turime susitarti dėl aiškių taisyklių. Ar Kinija yra labiau strateginė varžovė, ekonominė partnerė, ar konkurentė? Dar nesame galutinai aptarę šios diskusijos.
– Kancleris Olafas Scholzas ir užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock šiuo metu taip pat kovoja dėl Kinijos strategijos.
– Turiu atkreipti dėmesį, kad Vokietijos ekonominiai interesai Kinijoje, žinoma, yra daug didesni nei kada nors buvo Lietuvos. Tačiau, nepaisant to, turime naudotis savo politinių priemonių rinkiniu: eksporto kontrolė, 5G teisės aktai, planuojama ES kovos su ekonomine prievarta priemonė.
Taip pat turėtume spausti Pekiną vykdyti aiškią politiką Rusijos atžvilgiu. Šiuo metu kinai siunčia prieštaringus signalus. Jei Pekinas tieks ginklus Rusijos Federacijai, visi Kinijos siūlymai tarpininkauti tarp Maskvos ir Kyjivo taps neaktualūs.
