„Mūsų, Europos liaudies partijos frakcijoje, stipriausią tekstą labiausiai gina Baltijos šalys, Lenkija, Švedija, kurios kalba mums suprantama kalba ir palaiko bendrą nuomonę. Žinoma, pietiečiams, Italijai, Graikijai, kyla daugiausia klausimų dėl to, koks turėtų būti galutinis tekstas“, – interviu LRT Radijui sako G. Landsbergis.
– Sakote, kad vyksta aršios diskusijos dėl ataskaitos, kurioje bus nubrėžti santykiai tarp ES ir Rusijos. Dėl ko labiausiai nesutariama?
– Vyksta derybos, ir visa šią savaitę kiekvieną dieną susitinkame, diskutuojame su įvairių frakcijų atstovais, kurie yra paskirti pareikšti savo frakcijų nuomonę dėl ataskaitos.
Turbūt aršiausios diskusijos vyksta tarp Parlamento kairiųjų ir mūsų frakcijos. Jie iš tikrųjų siekia švelninti tekstą. Kai kurie dalykai, mano nuomone, neturėtų atsidurti galutiniame tekste. Pavyzdžiui, yra tokių pasiūlymų, kad Rusijai lyg būtų suteikiama teisė, Europa lyg turėtų atsiklausti Rusijos, ar Ukraina galėtų būti arčiau Europos – tokie ir panašūs dalykai, mano nuomone, neturėtų būti tekste.
Vėlgi – kitas momentas. Socialistų yra toks būdas – lyg prisiimti dalį atsakomybės už įvykius, kurie vyksta Ukrainoje, lyg Europa turi prisiimti dalį atsakomybės. Aš matau ir principingai kovoju už tai, kad Europa neprisidėjo prie konflikto. Tai yra visiškai aiškiai Rusijos sukurstytas konfliktas, Rusija jį pradėjo, tęsia ir tam nesimato pabaigos.
Iš tikrųjų Europa yra viena iš pagrindinių situacijos gelbėtojų: tiek finansine, tiek technine pagalba, tiek kitais dalykais, kuriais padedame Ukrainai. Taigi vyksta principingi mūšiai, žiūrėsime, koks bus rezultatas. Bet jau greitai paaiškės, kur link krypsta tekstas.
– O kas konkrečiai buvo numatyta tame projekte, kurį Jūs rengėte? Kas, Jūsų matymu, turėtų būti toje ataskaitoje?
Tai – Rusijos politika. Ji tokia yra. Ji su mumis taip elgiasi. Lietuvoje tai puikiai matome, jau seniai nebesame naivūs. Manau, kad ir ES metas nustoti būti naiviai.
– Mano tekstas, pirminis jo variantas, leido pažvelgti į Rusijos iki šiol vykdytą politiką gana plačiai. ES mėgo žvelgti į įvykius kaip izoliuotus atsitikimus: 2006 m. įvykusi ataka prieš Gruzija, Lietuvoje vykę prekybiniai, energetiniai karai, įvairūs kiti dalykai. Europa į tai pažvelgdavo taip, lyg tai [kiekvienas šis įvykis – LRT.lt] būtų vienas izoliuotas įvykis. Galbūt jį pasmerkiame, bandome derėtis, taikytis ar rasti sprendimą, bet tai nekeičia bendro požiūrio į įvykio sukėlėją.
Galų gale ataskaita leido pasakyti, kad tai iš tikrųjų nebuvo izoliuoti įvykai. Tai – Rusijos politika. Ji tokia yra. Ji su mumis taip elgiasi. Lietuvoje tai puikiai matome, jau seniai nebesame naivūs. Manau, kad ir ES metas nustoti būti naiviai.
Ypatingą dėmesį skyriau propagandai – priešiškai informacijai, nukreiptai prieš mūsų žmones: ES gyventojus, Rytų partnerystės valstybės gyventojus. Tai yra unikali proga, nes EP dar nėra kalbėjęs šia tema. Man regis, neturime jokio dokumento, kuris apibrėžtų, kas yra propaganda, kokie jos keliami pavojai. Panašu, kad galutinis tekstas turės nemažą dalį, pabrėžiančią, kad tai – grėsminga, pavojinga ir turime nuo to gintis.
Be kitų aspektų, žinoma, ataskaitoje daug kalbama ir apie karą Ukrainoje. Viena iš tokių esminių detalių, kurią noriu ginti derybų metu, yra Krymo klausimas. Akivaizdu, kad iš tam tikrų politikų (mes juos vadiname Vladimiro Putino „supratėjais“) jaučiasi pozicija pamiršti Krymą, orientuotis tik į Minsko susitarimus, juos įgyvendinti, kad vėl galėtume sėsti prie bendro stalo su Rusija. Manau, kad tai – pavojinga tendencija.
Krymas turi likti viena iš aktualiausių temų. Turime suvokti, kad, užimant Krymą, buvo sudraskyta europinė saugumo erdvė. Tai reikia labai aiškiai deklaruoti ir savo politiką dėlioti nuo to fakto.
– Ar, Jūsų nuomone, Krymą dar įmanoma grąžinti Ukrainai?
– Manau, kad visi bendrai turime dėl to dirbti. Taip, nepaprastai sudėtingas klausimas, kaip priversti Rusiją pakeisti politiką dėl Krymo. Jie pasidarė savo apklausas, 85 proc. šaukia – Krymas mūsų. Suprantu, kad tai – nepaprastai sudėtingas klausimas, bet mes, kaip okupuota Lietuva, nežinodami, kada atgausime savo nepriklausomybę, siekėme, kad pasaulis mūsų nepamirštų.
Krymas turi likti viena iš aktualiausių temų. Turime suvokti, kad, užimant Krymą, buvo sudraskyta europinė saugumo erdvė.
Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) visą laiką deklaravo nepripažinimo politiką (galbūt negalėjo imtis aktyvių veiksmų), bet iš to nepripažinimo vėliau ir išaugo mūsų nepriklausomybė. Manau, kad siekiama deklaruoti, jog niekada nepripažinsime Krymo okupacijos. Privalo išlikti dėl Krymo įvestos sankcijos. Galbūt ateityje reikia numatyti tarptautinių organizacijų įsitraukimą, sprendžiant Krymo grąžinimą Ukrainai.
– Sakote, kad Europa turi būti ne tokia naivi. Ar keičiasi ES požiūris į Rusiją?
– Manau, kad jis jau pasikeitęs. Po 2008 m. Gruzijos dalies okupacijos nebuvo įvestos jokios sankcijos. Rusija nesulaukė papildomo, griežtesnio vertinimo iš ES. Visa tai pasidengė užmaršties dulkėmis. Tuomet, praktiškai išsyk po karo, netgi buvo pasiūlytos papildomos bendradarbiavimo galimybės Rusijai.
Dabar jau visi pripažįsta, kad tai nėra įmanoma. Pasipriešinimas didelis, netgi su ganėtinai dideliu Europos kairiųjų spaudimu. Žmonių, suvokiančių V. Putino ir Kremliaus grėsmę, yra tikrai didelis būrys. Kita vertus, galima netgi atkreipti dėmesį į rezoliucijas, kurias yra patvirtinęs Parlamentas. Iš 751 parlamentaro paprastai apie 400–500 žmonių nuolat balsuoja, palaikydami griežtas formuluotes Rusijos, pagalbos Ukrainai atžvilgiu. Taip pat palaiko įvairius įvertinimus.
Paskutinis buvo dėl opozicijos atstovo Boriso Nemcovo žmogžudystės. Akivaizdu, kad Europa prabudusi, tik yra besistengiančių ją kokių nors būdų vėl užmigdyti.
– Vis dėlto sakote, kad yra daug bandymų švelninti ir tą ataskaitą, kurią Jūs rengiate. Kaip pasiskirsčiusios šalys? Kurios šalys labiausiai tam priešinasi?
– Šiuo metu derybos daugiausia vyksta tarp grupių. Atstovai yra iš skirtingų frakcijų.
Žinoma, pietiečiams, Italijai, Graikijai, kyla daugiausia klausimų dėl to, koks turėtų būti galutinis tekstas.
– Bet juk tendencijas matote ir tarp šalių.
– Kol kas pasakyti sunku. Žinoma, mūsų grupėje tendencijas matau aiškiai. Mūsų, Europos liaudies partijos frakcijoje, stipriausią tekstą labiausiai gina Baltijos šalys, Lenkija, Švedija, kurios kalba mums suprantama kalba ir palaiko bendrą nuomonę.
Žinoma, pietiečiams, Italijai, Graikijai, kyla daugiausia klausimų dėl to, koks turėtų būti galutinis tekstas. Vakar diskutavau su Kipro, graikų atstovais. Parlamente pristačiau raportą, derybų eigą. Vis dėlto grupėje pozicija gana bendra. Netgi tos valstybės ar tie žmonės, kurie anksčiau palaikydavo dvejojančią poziciją, dabar sako, kad pasitiki žmogumi, ruošiančiu ataskaitą ir palaiko mano poziciją.
– Bent jau Lietuvos politologų nuomone, ES elgiasi per silpnai šiuo klausimu. Kas stabdo Europą?
– Manau, kad reikia suvokti, kaip apskritai veikia ES. Vis dėlto tai – 28 valstybių sąjunga, kurios sprendimai priimami konsensusu. Visi sprendimai bus kompromisiniai. Įsivaizduokime, 28 žmonės, kurie turi susitarti dėl vertybiškai svarbių klausimų. Kai kuriems tai – ir finansiniai klausimai. Nuo to priklauso prekyba, energetinė nepriklausomybė ir kiti dalykai. Galų gale – rinkiminiai ciklai.
Ta pati Graikijos vyriausybė, ji „pakabinta“, ieškanti išeičių, keliauja į Maskvą, bando ten gauti kažkokių paskolų.
Ta pati Graikijos vyriausybė, ji „pakabinta“, ieškanti išeičių, keliauja į Maskvą, bando ten gauti kažkokių paskolų. Jie – tokie patys dalyviai prie Europos Tarybos stalo, sakantys savo nuomonę. Į ją turi būti įsiklausoma.
Džiaugiuosi Vokietijos lyderyste, kuri pasireiškia, bandant sutelkti nuomones. Turi būti išgirstas griežtas, principingas, aiškus Lietuvos balsas, apie tai, kokia pozicija turi būti. Kita vertus, jie turi atsižvelgti ir į Graikijos balsą. Vokietija yra tas lydymo katilas, kuris sulydo į bendrą nuomonę ir bendrą poziciją. Manau, kad iš ES tikėtis labai karingos retorikos neverta. Geriau galime pasidžiaugti tuo, kad pasiekta neblogų rezultatų, formuojant nuomonę apie Rusiją.
