Pasak jo, teroro atakos Prancūzijoje, per kurias žuvo 17 žmonių, atskleidė, kad šiuo metu pasaulyje vyksta kruvinas karas, apie kurį nenutuokia net tie, kurie patys tapo jo aukomis.
„Tai daugiau nei garsusis civilizacijų susidūrimas. Tai „keliautojų laiku“ bandymas išsaugoti savo autoritetą paminant esmines atviros visuomenės vertybes“, – rašo G.Kasparovas.
Bendras priešas – Vakarų vertybės
Pasak jo, radikalūs islamistai – nuo Talibano ir „al Qaeda“ iki „Boko Haram“ ir Islamo valstybės – užkūrė į viduramžius grąžinančią laiko mašiną skatindami žudyti bet kokius oponentus, o šį jų planą remia ir finansuoja Iranas. Taip pat dėl paramos teroristams, pasak G.Kasparovo, atsakomybę turėtų prisiimti visos religinės monarchijos, sukūrusios sąlygas plisti ekstremizmui.
Tuos, kurie užstrigo laike, reikia grąžinti į realybę.
V.Putinas, pasak komentatoriaus, nori Rusiją sugrąžinti į carų ir imperijų laikus, kai ji prievarta ir jėga buvo pavertusi savo kaimynes, o valdovų galybei netrukdė jokie rinkimai.
G.Kasparovas pažymi, kad V.Putino artimiausi sąjungininkai – Kazachstano ir Baltarusijos diktatoriai taip pat, kaip ir pats V.Putinas, apsėsti minties bet kokia kaina išlikti valdžioje.
„Dar toliau Rytuose matome Kim Jong Uno bandymus Šiaurės Korėją įšaldyti stalinistinės koncentracijos stovyklos burbule, o Vakaruose – Venesueloje ir Kuboje – stebime anachronistinėje socialistinėje propagandoje murkdomas žmogaus teises“, – rašo G.Kasparovas.
Visas išvardintas valstybes ir grupes, jų diktatorius ar lyderius, anot komentatoriaus, vienija vienas bendras bruožas – modernybės arba šiuolaikinių Vakarų vertybių neigimas, o šių vertybių simboliu „keliautojams laiku“ dažniausiai tampa JAV.
„O globalizacija „keliautojams laiku“ dosni. Dėl jos jie gali pardavinėti savo išteklius ir dėl jos gauna technologijas, kurias paskui patys panaudoja žudymui ir represijoms. Todėl jie negali visiškai atsiriboti nuo laisvo pasaulio, tačiau kartu supranta esantys per silpni su juo kovoti akis į akį“, – rašo G.Kasparovas.
Globalizacija „keliautojams laiku“ dosni. Dėl jos jie gali pardavinėti savo išteklius ir dėl jos gauna technologijas, kurias paskui patys panudoja žudymui ir represijoms.
Būtent todėl, pasak komentatoriaus, diktatoriai mano išsigelbėsiantys tik su žodžio laisve ir rinkos ekonomika kaudamiesi savo radikalia religija ir nacionalizmu, asmenų kultais ir dogmomis, neapykanta ir baime.
Laikas praregėti
„Daugelis politikų laisvame pasaulyje mano, kad nepripažindami karo, jie jo nepralaimės. Tačiau realybės ignoravimas virsta tuo, kad į pirmąsias fronto linijas pakliūna ne kareiviai ir teisėsauga, o civiliai žmonės, kaip nutiko Paryžiaus aukoms“, – teigia G.Kasparovas.
Jis pripažįsta, kad nugalėti kovoje prieš Vakarų pasaulyje gimusius teroristus ir atominėmis bombomis apsikarsčiusius diktatorius niekada nebus lengva, tačiau pažymi, kad tai – ne priežastis užmerkti akis ir įsivaizduoti, kad karo išvis nėra.
G.Kasparovas primena, kad dėl savo vertybių susivieniję Vakarai XX a. dešimtajame dešimtmetyje sustabdė komunizmą. Pasak jo, nors Vakarų pasaulis ilgai tikėjosi, kad laisvės idėjos paplis savaime ir nieko nereikės daryti, jis apsiriko ir šiandien tai akivaizdu.
„Tuos, kurie užstrigo laike, reikia grąžinti į realybę. Tai negali būti pasiekiama jėga. Tačiau ekstremizmui turi būti alternatyvų. Jaunus musulmonus būtina patraukti į savo pusę. Negalima toleruoti jokio religinio smurto. Atvira visuomenė, kuri negali apginti savo piliečių, ilgai atvira neišbus“, – rašo G.Kasparovas.
Anot jo, šioje kovoje svarbūs ir simboliai, kokiu tapo „Charlie Hebdo“, ir pasiryžimas dėl jų eiti į gatves be baimės. Tačiau G.Kasparovas pabrėžia, kad to negana. Pasak jo, dabar laikas prisiminti kad dėl vertybių kartais tenka paaukoti net gyvybes ir vėl išsitraukti Šaltojo karo laikais aštriausiu kardu buvusį kardą – asmens laisvę.
