Suartino maltiečių veikla
R.Renninger kilęs iš Vakarų Vokietijoje esančio Bavarijos krašto Viurcburgo miesto. Iš ten iki sostinės Berlyno – 500 km. Raineris tebėra Vokietijos pilietis, turintis nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, kadangi yra susituokęs su lietuve Ramute. Ji – rokiškietė. Ramutė ir padėjo susikalbėti su Raineriu.
Pirmąkart Lietuvoje vokietis apsilankė 1998 m. kartu su maltiečiais. Prie maltiečių prisijungti paskatino pažįstami. Vienas jų – vadovas Klausas Vilis. Jis tiesiog pasakęs, kad į Lietuvą veža labdarą ir trūksta vairuotojo. Raineris sutiko padėti.
Tuo metu Ramutė dirbo Rokiškio probacijos tarnyboje. Socialinės paramos skyriaus darbuotoja paprašė, kad Ramutė padėtų dviem maltiečiams pakeliauti po Rokiškio kraštą ir porą dienų savo automobiliu pavežiotų juos po žymias vietas. Taip susipažino su Raineriu.
„Toje kelionėje daugiausia su jais bendravo istorikas. Aš tik vairavau. Įprasta, kad išvykdami maltiečiai visada organizuoja atsisveikinimo vakarą. Mane pakvietė kaip Probacijos tarnybos atstovę. Po atsisveikinimo vakaro Rainerį ir draugą ruošiausi parvežti į viešbutį, tačiau jie paprašė užsukti į degalinę. Pagalvojau, kad nori atsigerti ar kažką nusipirkti, bet jie pripylė mano mašinos pilną baką kuro. Tai labai sujaudino, nes man niekas nieko gyvenime nebuvo davęs šiaip sau, nemaniau, kad padariau ką stebuklingo. Apsiverkiau. Regis, tai Rainerį paveikė. Išvažiuodamas paprašė telefono numerio ir paklausė, ar galės paskambinti“, – apie tolimus įvykius pasakojo Ramutė.
Taip susiklostė, kad Laibgaliuose jiedu nuo 2010-ųjų liepos 1 d.
Jauniems – tiesiog siena…
Garsiąją Berlyno sieną Raineris kirto du kartus. Vakariečius labiausiai stebino griežtos Rytų pasienietės ir ginkluotė.
„Pirmąkart sieną pamačiau 1975 m. Didelių jausmų nepatyriau, tuomet buvau 25 metų. Man ir draugams tai buvo tiesiog siena. Nežinojau, kas už jos, juk buvome laisvi“, – pirmuosius įspūdžius perteikė pašnekovas.
Kaip vyko tikrinimai? Pirmą kartą per ją Raineris automobilvežiu gabeno lenktyninius automobilius į Rytų Vokietiją. Pasienyje kontrolė truko dvi valandas. Buvo konfiskuoti visi turėti iliustruoti žurnalai ir laikraščiai, kad kokia nors žinia nepakliūtų į Rytų Vokietiją. Racijas, skirtas susisiekti (važiavo kolona – aut. past.), privalėjo sudėti į bagažines. Patikrinę pasus, pareigūnai smulkiai išklausinėjo, į kokią vietą važiuojama. Kirtusiems sieną vakariečiams keisčiausia buvo pamatyti juos pasitikusį seną rusų tanką.
Paklaustas apie pasienį saugojusius pareigūnus, Raineris prisiminė – visais atvejais juos tikrino tik Rytų vokiečiai. „Vakarų pusėje praėjimą tesaugojo trys policininkai su revolveriais, Rytų – apie 100 kareivių su „Kalašnikov“ automatais. Tada juk ir Lietuvoje vyko tas pats – lietuviai su lenkais buvo draugai, ne priešai, bet valstybes skyrė siena. Katastrofa! Gaila, tačiau tai egzistavo. Griežčiausios buvo moterys pasienietės. Net pasieniečiai vyrai išgerdavo, bet moterys – ne, labai reiklios…“ – nestokojo humoro vokietis.
Į ką buvo nusispjauti?
Kitąkart sieną teko kirsti traukiniu, kai su kolegomis Raineris vyko į pasitarimą Rytų Berlyne (Raineris dirbo geležinkelių sistemoje – aut. past.). Tuomet kontrolė buvusi dar stipresnė – viso sąstato apačia apžiūrėta su šunimis, tikrinti keleivių pasai.
Rytų Berlyne Rainerio ir jo kolegų laukė dar vienas iššūkis – vietiniai vengė su jais bendrauti, laikėsi atstumo. Tik bent vienas iš dešimties atsakydavo į pasveikinimą, paimdavo siūlomą cigaretę iškart perspėdamas, kad reikia kalbėti tyliai, nes gali pastebėti saugumiečiai. Tačiau vakariečiai nesijautė sekami. „Jauniems ir laisviems buvo nusipjauti, ar seka“, – prisiminė pašnekovas.
Sieloje – maltietis
„Šiuo metu su maltiečių organizacija vyras nebeturi nieko bendro, bet turbūt gimęs maltiečiu. Kai važiuojam į Vokietiją, žinau – už savus pinigus Laibgalių darželio vaikams bus pripirkta dantų šepetukų, šokoladukų… Jei kaime yra sunkiau besiverčiantis žmogus, jam bus padovanotas lauknešėlis, kuriame – saldainiai, dušo gelis, kava… Jei pamato varganą močiutę, negailėdamas duoda 10 eurų. Tik tuo niekada nesigiria. Nepaisant to, kad moka tik vieną kitą lietuvišką žodį, susikalba su visais. Jis žino, kur dirba kaimynai ir kiek vaikų augina…“ – išdavė Ramutė.
Pasirodo, vokietį domina kelionės. Raineris mėgsta tapyti – būsto sienas puošia spalvingi paveikslai.
Sienos likučiai tapo brangiais suvenyrais
Kas Vokietijoje buvo girdėti apie Baltijos kelią? Raineris neigia Lietuvos viešojoje erdvėje pasklidusias kalbas, esą vokiečiai tik minėdami Berlyno griūties 30-ąsias metines atkreipė dėmesį ir į Baltijos kelią. Pasak jo, Baltijos kelią išsamiai nušvietė Vakarų Vokietijos televizija, ją galėjo matyti ir kai kurie rytinės dalies gyventojai. Jis tikina, kad apie Baltijos kelią mažai girdėję yra jaunesni vokiečiai, kuriems sunkiai įsivaizduojama ir tai, kad kadaise Vokietiją skyrė per visą šalį besidriekusi siena.
Jos griūtį Raineris stebėjo per televiziją. Šypsodamasis sakė, kad nei jis, nei pažįstami neturi suvenyro – gabalėlio betoninės sienos. Tokie suvenyrai labai vertinti, daugelis tuo naudojosi – patys sumaišydavo betono masės ir ją Amerikoje parduodavo kaip Berlyno sienos likučius. Jau gyvendamas Lietuvoje, pašnekovas stebėjo Vokietijos televizijos laidą, kurioje buvo rodoma, kaip žmogus pardavė kolekcininkui betono gabalą su tuometinio Vakarų Berlyno pareigūno parašu. Už tokį eksponatą prašė kelių tūkstančių eurų. Anot Rainerio, per sie
Jo nuomone, lapkričio 9-oji yra svarbiausia data per pastaruosius šimtą metų ne tik abiem Vokietijoms, bet ir visam pasauliui. „Tie žmonės, kurie ėjo į gatves, buvo labai drąsūs. Jei ne Gorbačiovas (tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas – aut. past.), nebūtų buvę taikaus perėjimo. Prisiminkit Vengrijos ir kitus atvejus“, – vardino pašnekovas, turėdamas galvoje Vokietijos susijungimą ir Baltijos šalių atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos. Jis tvirtina žinantis, kad kai kurie lietuviai galvoja kitaip.
Ką pataria besiskundžiantiems vokiečiams?
„Dabar buvęs Rytų Berlynas daug gražesnis, nes Vakarų Vokietija investavo į jį daug lėšų. Net gatvės geresnės nei vakarinėje pusėje“, – aiškino pašnekovas. Tačiau jis pastebėjo, kad pastaraisiais metais rytiečiai skundžiasi gyvenimu, nes atlyginimai mažesni nei vakariečių. Rugsėjo mėnesį su rytiečiais jam teko keliauti į Egiptą. Reineris iš jų girdėjo tik skundus, esą jie mažai uždirba, tačiau čia pat girdavosi, kad po poros mėnesių keliaus į Kubą…
Gal skųstis yra posovietinių žmonių bruožas? „Turbūt toks skundų laikas atėjo, nes ir vakariečiai skundžiasi. Kai jie pradeda dejuoti, sakau – važiuokite į Lietuvą ir pažiūrėkite, kokie ten skirtumai tarp atlyginimų, pensijų ir kainų. Vokietijoje maisto produktai daug pigesni, o algos triskart didesnės. Negirdėjau, kad lietuviai dejuotų tiek, kiek vokiečiai“, – neslepia Raineris vertindamas ekonominius skirtumus.
Gražiausi miestai Vokietijoje jam yra Hamburgas ir Drezdenas, tačiau savo kultūra iškiliausiu lieka gimtasis Viurcburgas. Jam jaučia didžiausią nostalgiją. Lietuvoje gražiausia gamta. Pasak jo, jeigu žmonės nešiukšlintų, ji būtų dar gražesnė. „Tačiau lietuviai kad ir lėtai, bet to mokosi“, – pastebėjo pašnekovas.
