Jis gimė ir augo Uzbekistane, kur jo šeima sovietmečiu buvo deportuota. 1996 m. baigė Samarkando meno mokyklą, įgydamas meno pedagogo specialybę. 1996 m. grįžo iš tremties į tėvynę, į Krymą. 1996-2000 m. dirbo vyriausiuoju dailininku keramikos įmonėje „Tavryka“ Simferopolyje. Nuo 2014 m. gyvena ir dirba Kyjive. Įgyvendina projektus Ukrainoje ir užsienyje.
R.Skibino keramika ir meno projektai jau tapo šiuolaikinio Krymo totorių meno simboliu, pasaulyje gerai žinomu prekės ženklu. Jis sukūrė savo meninį stilių „Quru Isar“, kurį sudaro autoriaus naujai interpretuojama tradicinio Krymo totorių liaudies ornamento ir amato semantika bei kompozicija. Šis 2000 m. sukurtas stilius sujungia praeitį ir dabartį, pristato gyvąją Krymo autochtonų – Krymo totorių – kultūrą pasaulinėje arenoje.
Su Rustemu kalbėjomės apie jo darbą ir gyvenimą karo metais, apie pagalbą kitiems ir, žinoma, apie Lietuvą ir lietuvius.
-
Vilniuje įsikūrusi Svitlana: skambučiu Rusijos žmonių nuomonės nepakeisi, aš mėginau
-
Garsus Ukrainos istorikas: neišmoktos sovietų okupacijos pamokos padėjo V.Putinui pradėti naują karą
-
Ukrainiečių kapelionas Serhijus Dmytriyevas: Lietuva mus geriausiai supranta ir labiausiai palaiko
-
Gyvenimas, darbas ir kūryba karo metu: kaip dabar gyvena Ukrainos menininkai
-
Socialinių projektų koordinatorė iš Ukrainos: jei šalis ribojasi su Rusija, tai ji nėra už rizikos ribų
– 2014 m. kovą persikėlėte iš Krymo į Kyjivą. Tai buvo protesto ženklas prieš Rusijos įvykdytą pusiasalio okupaciją. Ir esate pirmasis oficialiai užregistruotas šalies viduje perkeltasis asmuo Ukrainoje, tiesa?
– Taip, tai tiesa.
– Papasakokite apie savo patirtį. Galbūt galite prisiminti, kaip jautėtės, kai persikėlėte, ir kaip jaučiatės dabar, kai jūsų namai taip ilgai yra okupuoti?
– Tuomet, kai priėmiau sprendimą išvykti, žinojau, kas vyksta šalyje, kokios gali būti pasekmės. Ir buvau pasirengęs tam, kas man nutiks. Supratau, ką turiu daryti, todėl iš karto pradėjau kalbėti ir oficialiai prisistatyti kaip perkeltasis asmuo. Nes tuo metu žmonės nenorėjo prisipažinti, kalbėti ar sakyti, kad yra perkeltieji asmenys.
Žmonės nenorėjo turėti tokio statuso. O kadangi esu viešas asmuo, sakiau kalbas ir dalinau interviu, visiems pasakojau apie tai, kas vyksta. Nes tikėjau, kad tai yra svarbiausia ir apie tai reikia visiems papasakoti.
Šiuo metu, deja, niekas nepasikeitė. Yra labai didelis noras grįžti namo. Ir aš labai noriu dirbti ir daryti viską, kas nuo manęs priklauso, kad kuo greičiau grįžčiau į Krymą.
– O prasidėjus plataus masto karui, per šiuos beveik dvejus su puse metų, kiek jūs pats pasikeitėte ir kaip ši nauja realybė paveikė Jūsų įpročius ir savijautą?
– Turiu noro padaryti dar daugiau. Bet kartu jaučiu, kad neturiu laiko viskam, nors norisi nuveikti daugiau. Ir šis jausmas lydi visą laiką. Todėl imiesi daug projektų ir stengiesi juos atlikti. Žinoma, tai sunku. Bet tai suteikia gyvenimui jaudulio. Viskas pavyksta, ir mes daug nuveikiame. Nes sunkiai dirbame.
– Bet kur randate jėgų viską suspėti? Perdegimas gali irgi veikti.
– Na, kol kas dar nelabai perdegiau. Mane labai įkvepia bendravimas su gerais žmonėmis, su draugais, ir ta pagalba, ta mūsų visų vienybė man padeda, suteikia jėgų.
– Nes žmonės palaiko vieni kitus, taip?
– Kad ir kaip patetiškai tai skambėtų, man tai svarbu, nes jaučiu palaikymą ir grįžtamąjį ryšį. Jaučiu, kad mąstome ir judame ta pačia kryptimi. Jei ką nors darai ir nesulauki palaikymo ir supratimo, žinoma, tai vargina. Kai visa tai gauni, tai suteikia daugiau svorio.
– Ir vis dėlto daugelis žmonių kalba apie karo nuovargį. Net Lietuvoje girdėjau žmones sakant: „Padėjome, kiek galėjome, o dabar tegul politikai ką nors daro“. Žmones labai erzina ir korupcijos klausimas Ukrainoje. Kaip tai veikia Jus ir Jūsų aplinką psichologiškai ir kaip su tuo susidorojate?
– Stengiuosi apie tai negalvoti, tiksliau, žinau, kad korupcija yra. Ji yra, ji neišnyks. Taigi aš tai priimu ir stengiuosi stebėti per atstumą.
Tą patį sakau ir savo draugams: tiesiog reikia tai priimti. Kai to nepriimi ir pradedi nervintis, išsibalansuoji, reaguoji į tai, tas, žinoma, išmuša tave iš vėžių.
– Galvoti apie perdegimą nėra gerai, tiesa?
– Tai situacijos nepakeis, o tik pablogins.
Esu gyvas. Mano šeima gyva. Ir tai yra svarbiausia.
– O galėtumėte pasakyti, ar dabar jaučiatės laimingu žmogumi?
– Galiu pasakyti taip, nes esu gyvas. Mano šeima gyva. Ir tai yra svarbiausia. Taip, trumpai tariant.
– Dabar, tiesą sakant, visi taip sako, ir aš taip sakau. Tai šiek tiek gąsdina, bet tokiu būdu turbūt bandome patys save apvalyti.
– Kita vertus, mes esame šiame laike. Tai yra mūsų gyvenimas. Jis yra įdomus. Priklauso nuo to, kaip į jį pažvelgsite. Ne visiems gyvenime tenka tokie išbandymai. Į juos reikėtų žiūrėti kaip į išbandymus, kuriuos reikia įveikti. Tai yra iššūkiai, ir patys sunkiausi iššūkiai, su kuriais galima susidurti gyvenime. Juos reikia įveikti oriai.
– Esate kūrybinga asmenybė, veiklos, meno žmogus. Žinau, kad ir toliau tapote, kuriate, pats sakėte, kad dabar vykdote daugybę įvairių projektų. Kaip pasikeitė jūsų menas? Ar šie įvykiai turėjo įtakos tam, ką kuriate?
– Taip, aš esu menininkas. Savo mintis išreiškiu per meną, per savo kūrinius. Žinoma, šiuo metu, esant tokiam informaciniam triukšmui, kuris man nepriimtinas, noriu išreikšti savo protestą. Aš tai paverčiu menu ir kuriu darbus, kuriuose piešiu, montuoju ir įterpiu šią informaciją.
– Ar galite šiek tiek daugiau papasakoti apie projektus, sukurtus po 2022 m. vasario 24 d.?
– Pirmąjį projektą sukūriau pirmosiomis savaitėmis ir mėnesiais po karo pradžios, komendanto valandos metu. Vakare, naktį turėjau laiko piešti Ukrainos miestus. Tai buvo mano draugų, su kuriais bendravau per „Telegram“, istorijos. Jie man pasakojo apie įvykius tose vietose, kur gyveno. Šiuos pokalbius apmąsčiau ir užrašiau plakatų pavidalu.
Sukūriau 10 tokių plakatų, skirtų Krymui, Kramatorskui, Bučai, Irpinei, Charkivui, Černihovui ir Kyjivui. Pavyzdžiui, istorija apie Kyjivą yra mano paties istorija, kaip aš tuo metu jaučiau ir viskas užfiksuota, kas vyko šiose vietose per tuos mėnesius.
Antrasis projektas – tai karinė tapatybė. Į mane kreipėsi draugai ir pažįstami, ir aš supratau, kad tai labai svarbu, nes tai yra identitetas. Ir aš sprendžiu šį klausimą. Sukūriau projektą, skirtą Krymo totoriams, tarnaujantiems kariuomenėje, identifikuoti. Jie norėjo turėti tokius atvaizdus, identifikatorius, Krymo totorių ševronus (antsiuvus). Taigi pradėjau studijuoti Krymo chanato karinius reikalus ir sukūriau šešis ševronus-antsiuvus skirtingoms karinių reikalų sritims, skirtus skirtingoms ginkluotųjų pajėgų rūšims. Juos dovanojau, perdavinėjau, taip pat surengiau parodą Kyjive ir pristačiau Turkijoje.
Trečiasis projektas, kuris yra labiau meninis, yra „Kalkany-shields“ – tai skydų pavidalo keraminiai pano, ant kurių vaizduoju ornamentus, paimtus iš Krymo chanato karių papuošalų artefaktų. Tai taip pat, viena vertus, ornamentų studija, kita vertus, šių artefaktų paieška. Žinome, kad ši informacija buvo sunaikinta ir ištrinta prieš 200 ar daugiau metų. Įdomus darbas buvo ir paties ornamento bei tų įvykių, ir šių karinės atributikos bei karinių ginklų šedevrų identifikavimas ir tyrimas.
– Labai ačiū, labai įdomu, kiek visko yra. Beje, puikūs projektai.
– Tai tik dalis, nes yra ir kitų parodų, ir kitų projektų. Taip pat yra projektų, kuriuos inicijuoja įvairios institucijos, muziejai, universitetai. Jie kviečia dalyvauti ir šiuose projektuose, žinoma, yra karo tema. Jose dalyvauju ir aš. Jų yra labai daug.
– Tokie yra Ukrainoje. Ar yra kokių nors iniciatyvų už Ukrainos ribų? Ar Jūs, kaip menininkas, pastebėjote didesnį susidomėjimą savo kūryba ir norą ją rodyti užsienyje?
– Taip, tai jau įvyko – Bulgarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Turkijoje, Amerikoje, Prancūzijoje. Tai yra tai, ką dabar prisimenu.
– Ar jau rodėte savo kūrybą Lietuvoje?
– Lietuvoje projektą „Kalkani“ turėsime šių metų spalio mėnesį.
2024 m. spalio 9 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilniuje) bus atidaryta mano personalinė paroda.
– Papasakokite šiek tiek daugiau apie šią parodą Lietuvoje?
– 2024 m. spalio 9 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilniuje) bus atidaryta mano personalinė paroda. Kviečiu visus skaitytojus.
Dabar siunčiame eksponatus – 12 skydų, Krymo chanato laikais arabų kalba rašytų Krymo etikečių kopijas, bundauką kaip paprastą valdžios atributą, karinį atributą ir vėliavą kaip vieną iš mūsų valstybingumo simbolių, mūsų valstybingumui labai svarbų elementą. Ir bus 13-asis skydas.
Ką tik gavau vieną iš eksponatų – Krymo totorių sabalą, kuris saugomas Lietuvoje. Ji taip pat turi ornamentą. Šį ornamentą perkelsiu į 13-ąjį skydą. Tai šiuolaikinis skydas, ornamento interpretacija, kurią jaučiu iš šio daikto, iš šio ornamento. Šiame skyde papasakosiu naują istoriją su nauja kompozicija.
– Kadangi kalbame apie Lietuvą, ar žinote, kad netoli Vilniaus yra kaimas, kuris vadinasi Keturiasdešimt Totorių?
– Žinau, kad Lietuvoje yra trys tokie kaimai.
– Istorinis ryšys tarp lietuvių ir Krymo totorių yra gana stiprus. Ar jaučiate šį ryšį su lietuviais, galbūt su Lietuvos totoriais? Ar turite kokių nors pažįstamų? Ir apskritai, ką žinote apie Lietuvą, koks Lietuvos suvokimas Ukrainoje ir apskritai?
– Lietuvoje esu buvęs daug kartų, esu buvęs Trakuose. Žinome, kad Krymo chanas buvo pirmasis, kuris į sostą atkeliavo iš Lietuvos. Žinome, kad tuo metu tai buvo didi šalis, palaikanti draugiškus santykius su Krymo totorių valstybe.
Lietuviai supranta visą sudėtingumą ir tragediją, kuri vyksta šiame kare. Ir mes tiesiog esame ant tos pačios bangos, mums nereikia vienas kitam nieko sakyti.
Esu susipažinęs su šių kaimų gyventojais. Esame susitikę, bet bendraujame ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Ir šios kelionės metu taip pat norime susitikti, pasikalbėti apie bendrą darbą. Kartu pagalvoti, kaip galėtume užmegzti kultūrinius ryšius.
Kaip ukrainiečiai, esame dėkingi Lietuvai. Suprantame, kad ši šalis pirmoji mums padėjo. Lietuviai supranta visą sudėtingumą ir tragediją, kuri vyksta šiame kare. Ir mes tiesiog esame ant tos pačios bangos, mums nereikia vienas kitam nieko sakyti. Suprantame vieni kitus iš pirmo žvilgsnio.
Tikiu žmonių vienybe ir tarpusavio pagarba. Tik pasitikėdami vieni kitais galime pasiekti savo tikslų. Šiuo metu mūsų bendras tikslas yra mūsų pergalė. O mums kiekvieno žmogaus gyvybė yra neįkainojama, čia slypi mūsų stiprybė ir jėga.
– Norėčiau Jūsų paklausti apie savanorystę, nes dabar ji yra neatsiejama visų mūsų sąmoningų žmonių gyvenimo dalis. Jūs taip pat užsiimate savanoriška veikla. Ar galėtumėte pasidalyti savo patirtimi, ką darote ir kam padedate?
– Paprastai atsiliepiu į poreikius tuo metu, kai kažkam kažko prireikia. Prasidėjus karui, pirmiausia pamačiau, kaip žmonės išvyksta, evakuojami su vaikais. Logistika tada buvo labai sudėtinga, neveikė viešasis transportas. „Telegram“ kanale mačiau botą, kuriame žmonės savo automobiliais priiminėjo užsakymus, veždavo žmones ten, kur jiems reikėdavo, dažniausiai į geležinkelio stotį. Tad važiuodavau, paimdavau ir veždavau žmones. Vakare dirbdavau su plakatais.
Paskui, po mėnesio ar dviejų, mano draugams iš batalionų prireikė automobilių. Turėjau susitaupęs šiek tiek pinigų ir nusipirkau du mikroautobusus. Kartu su mano draugu Erfanu, kuris taip pat prisidėjo ir pastangomis, ir pinigais, juos pristatėme.
Dabar irgi būna konkretūs prašymai įvairiems kariuomenės poreikiams tenkinti. O projektai, kuriuose kalbu apie karą.
– Kalbėjome apie tai, kad žmonės pasaulyje pradeda pavargti nuo karo Ukrainoje. Jie jaučia, kad tai nėra jų istorija. Na, ne visi jie. Lietuviai, žinoma, labiau supranta riziką sau. Nors, beje, ir čia ne visi tai supranta. Tačiau, Jūsų nuomone, kokia rizika kyla kaimyninėms Rusijos šalims ar visam pasauliui, jei Ukraina staiga pralaimėtų?
– Tai yra didžioji politika ir strategijos, kiekviena šalis turi savo požiūrį į tai – tiek žmonės, tiek tų šalių valdžia. Tačiau matau, kad Vakarai stebi tai, kas vyksta su Ukraina. Jie stebi valstybės agresorės Rusijos siekius. Pasaulis pradeda suprasti, kad Ukrainos praradimas Rusijai nebus stotelė. Ji nenusiramins.
Lietuva, Latvija, Estija – visos šios šalys buvo sovietinėje paradigmoje. Jos viešai deklaruoja savo požiūrį į šalį agresorę, todėl jos gali tapti kitais Rusijos agresijos taikiniais po Ukrainos.
Priešingai, tai suteiks šiai valstybei daugiau jėgų ir ji žengs toliau. Todėl paskui seks ir kitos šalys. Suprantame, kad pirmosios būtų kaimyninės šalys. Lietuva, Latvija, Estija – visos šios šalys buvo sovietinėje paradigmoje. Jos viešai deklaruoja savo požiūrį į šalį agresorę, todėl jos gali tapti kitais Rusijos agresijos taikiniais po Ukrainos. Ir tai jau Europa. Tuomet niekas neliks saugiai užriby – nei Vokietija, nei Prancūzija.
– Lietuvoje girdėjau žinomus lietuvius sakant, kad jei Ukraina žlugs, Baltijos šalys taps antrąja Bučia. O Lietuva yra pirmoji, nes iš vienos pusės yra Baltarusija, 60 kilometrų nuo Vilniaus iki sienos su Baltarusija, o iš kitos pusės – Kaliningrado sritis. O apačioje yra siauras koridorius, o viršuje – jūra. Ir tai bus tiesiog katilas.
– Tą pačią istoriją jau turėjome – Lietuva buvo okupuota. Nereikia toli eiti, yra žmonių, kurie prisimena tuos įvykius. Viskas kartojasi. Jei matome, kad istorijoje niekas nepasikeitė, viskas vis dar vyksta, kodėl šį kartą bus kitaip? Ne, deja, viskas prasidėjo nuo Krymo okupacijos, o tai, kas vyksta dabar, primena déjà vu.
– Taip, bet mes vis tiek su jumis išgersime kavos Bachčisarajuje.
– Tai yra privaloma. Mūsų žmonės 70 metų laukė, kada galės grįžti.
– Nenoriu, kad mūsų pokalbis baigtųsi karo tema, nes mus visus motyvuoja pergalė, Ukrainos atkūrimas, teisingumo atkūrimas ir kaltųjų nubaudimas. Taigi pagaliau pasvajokime apie tai, kas bus po pergalės.
– Aš jau tiksliai žinau, kas nutiks. Grįšiu namo, eisiu ir susitiksime su draugais išgerti puodelio kavos. Dabar jau beveik metams turiu sąrašą žmonių, su kuriais reikės išgerti kavos. Tai bus labai malonus darbas. Ir šiame sąraše nėra jokios eilės. Kryme turiu didelį namą, kuriame galiu sutalpinti visus savo draugus.
Grįšiu namo, eisiu ir susitiksime su draugais išgerti puodelio kavos. Dabar jau beveik metams turiu sąrašą žmonių, su kuriais reikės išgerti kavos.
– Tai puiku. Ir manau, kad pakviesite ką nors ir iš Lietuvos.
– Taip, taip. Tik galvoju, kur nusipirkti tokį didelį kiekį kavos.
– Atsivešime savo.
– Štai ir viskas, viskas nuspręsta.
– Prisimenu Krymo totorių tradiciją, apie kurią sužinojau mūsų projekto „Kelias/Yol“ dėka, kad Krymo totoriai lankydavo vieni kitus su kava. Tai buvo draugystės ir rūpesčio išraiška. O jūsų tautai kavos gaminimas ir gėrimas kartu yra vertybė. Tai savotiškas svečių sutikimo ritualas, tiesa?
– Taip, taip ir yra. Pagal vieną iš versijų, ši tradicija atsirado per trėmimus Uzbekistane. Žmonės buvo deportuoti, neturėjo darbo, pinigų, net tinkamų gyvenimo sąlygų. Tačiau visi bendravo, ateidavo vieni pas kitus į svečius. Kad šeimininkas nepatektų į sunkią padėtį, svečiai su savimi atsinešdavo kavos ir saldumynų. Nes galėjo paaiškėti, kad šeimininkas jų paprasčiausiai neturi. O juk reikia juos vaišinti. Ir tai yra tokia pagarba vienas kitam.
– Šią tradiciją skleisime ir po to, kai laimėsime. Mes ateisime su saldumynais. Lietuviai atvyks su šakočiais.
– Taip, taip. Džiaugsiuosi, kad susitiksiu su visais savo draugais laisvajame Kryme.
Šis straipsnis yra vienas iš nevyriausybinės organizacijos „Svitara“ kuratorės ir direktorės Svitlanos Liakhovets interviu su žymiais ukrainiečiais serijos. Šios iniciatyvos tikslas – supažindinti Lietuvos piliečius su šiuolaikiniais Ukrainos mokslininkais, menininkais, visuomenės veikėjais ir savanoriais. Juk kuo geriau pažįstame vieni kitus, tuo artimesni tampame. Projektas įgyvendinamas remiant Atviros Lietuvos fondo „Ukreate Hub“ programai.
