– Ar jūsų rinkimų į Pasaulio šachmatų federacijos prezidentus kampanija yra politinė ar sportinė kova?
– Aš rungiuosi su konkurentu, kuris tame poste yra jau 9 metus, kurį visada rėmė Kremlius ir visos Rusijos ambasados pasaulyje stengiasi priversti ar įtikinti tų valstybių federacijas balsuoti už poną Iliumžinovą. Noriu to ar ne – kova politinė, tačiau man nereikia politinių instrumentų rinkimams laimėti, nes turiu žymiai geresnę programą, viziją ir reputaciją. Tačiau man tenka kovoti ir politinėje arenoje, nes tai labai politizuoti rinkimai. Ukrainos krizė turi savo indėlį, kadangi aktyviai reiškiu savo poziciją Vladimiro Putino režimo ir jo veiksmų Ukrainoje atžvilgiu.
– Levados centras teigia, kad Rusijos visuomenės parama V. Putinui pasiekė tris metus nematytas aukštumas. Tikėjotės tokios Rusijos visuomenės reakcijos?
– Esu tikras, kada parama Adolfui Hitleriui 1939 m. taip pat buvo labai didelė. Jei Levados centras būtų egzistavęs Vokietijoje, būtų rodęs nuolatinį fiurerio reitingų augimą po Austrijos anšliuso, Sudetų prisijungimo ir pergalingos kampanijos prieš Lenkiją. Nemanau, kad sąžininga naudoti demokratinės visuomenės instrumentus diktatoriaus populiarumui matuoti. Diktatoriaus, kuriam 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę dirba propagandos mašina, ypač kai jis pradeda didžiules kampanijas prieš kaimynines šalis ir jos yra sėkmingos.
Jei nesustabdysime jo Donetske ar Luhanske, jis eis į Charkovą ir Dnepropetrovską, tada bus Odesos, Tiraspolio eilė, o viską pasiėmęs ten, ieškos naujų teritorijų – tai jūsų šalis ir dvi kitos Baltijos šalys, nors jūs ir NATO valstybės.
Damaske Basharo al Assado populiarumas matyt būtų daugiau nei 100 procentų. Tai tik staigi žmonių reakcija į įvykius, kurią iškreipia valstybinė propaganda. Visai tai reikia vertinti daugiau iš istorinės perspektyvos. Po 3 mėnesių, kai ši isterija nurims, ateis nusivylimas ir paaiškės, kad šios užsienio politikos lošimo kaina, bus įdomu pažiūrėti, kas nutiks tada.
– Kalbant apie kaimynines šalis – kai kas sako, kad garsus Baltijos valstybių protestas Rusijos atžvilgiu yra joms ne į naudą – tai nepraktiška, reiktų paklusti „realpolitikos“ taisyklėms ir patylėti. Manote tai paliktų jas ramybėje?
– Nelabai suprantu, kas dabartinėmis sąlygomis yra „realpolitika“. Gal galite man padėti?
– Tai reikštų, kad reikia paklusti žaidimo taisyklėms, kurias diktuoja didžiausias ir stipriausias.
– Jei gerbsime netolimos istorijos pamokas – o netolima istorija Europoje yra 80 metų, tuomet suprasime, kad diktatoriaus neįmanoma sustabdyti, bandant su juo susitaikyti. Galite sėdėti kaip pelė po šluota, bet jis jūsų ateis, jei toks bus jo planas. Didžiosios Vakarų galios po truputį supranta, kad kuo ilgiau lauksi, tuo didesnę kainą teks sumokėti. A. Hitlerį buvo galima sustabdyti 1936–1938 m., jei Vakarų galios būtų veikę ryžtingai. Šiandien irgi Vakarų valstybės tikėjosi, kad pakaks atiduoti Krymą ir viskas sustos, kai bus pasirašyta Ženevos sutartis. Bet V. Putinas nori daugiau. Kiekviena diktatūra veikia pagal tą pačią logiką – tam tikru momentu diktatorius turi drąsiai žengti į priekį visa jėga, kad pateisintų savo žmonėms, kodėl jis taip ilgai valdžioje.
V. Putinas valdžioje jau 15 metų, ekonomika jam pasiteisinimo nebesuteikia, tad jam reikia naujos priežasties, naujo mito. Viskas, ką jis daro, dabar yra pasiteisinimas, kodėl jis valdžioje. Tas pasiteisinimas – aš turiu didžiulį tikslą. V. Putinas tapo rusų žemių sujungėju. Ir ši tuščia sąvoka reiškia, kad jis nestos Kryme, Donetske ar Luhanske – jis eis tiek, kiek jam bus leista.
Jei nesustabdysime jo Donetske ar Luhanske, jis eis į Charkovą ir Dnepropetrovską, tada bus Odesos, Tiraspolio eilė, o viską pasiėmęs ten, ieškos naujų teritorijų – tai jūsų šalis ir dvi kitos Baltijos šalys, nors jūs ir NATO valstybės.
Tai tarsi narkotikas – reikia vis didinti dozę, kad neišblėstų žmonių iliuzijos. Jam reikia įtikinti rusus, kad jis valdžioje ne todėl, kad nori galios, kurios jis nori, bet todėl, kad kažką daro dėl žmonių. Jei ekonomika stagnuoja, reikia kitokių idėjų, kurios sukeltų žmonių entuziazmą. Kas daugiau, nei ne ekspansija.
– Tad manote, kad tai ką darė ir daro Vakarai, yra per mažai, kad sulaikytų V. Putiną?
– Vakarai daro mažiau, nei reikėtų, bet daugiau, nei jis tikėjosi. Ne laikas slėptis kaip stručiams ir Vakarų politikai tai po truputį supranta. [...] Šiandien Barackas Obama, Davidas Cameronas, Angela Merkel po truputį supranta, kad klaidinga galvoti, jog V. Putino veiksmai Ukrainoje nekelia pavojaus Europos gerovei. Ir jei jie nieko nedarys Ukrainoje – nors ir neprivalo nieko daryti pagal pasirašytas sutartis – atsidurs nepavydėtinoje padėtyje, jei V. Putinas pereis sieną kad ir ties Narva, nes Estijoje ir Latvijoje gyvena daug rusų. Tada teks taikyti NATO 5–ąjį straipsnį ir nemanau, kad bent vienas Vakarų valstybių lyderis nori bent pagalvoti, kas bus, kai jie neturės kito pasirinkimo kaip tik siųsti savo pajėgas į Baltijos regioną, kadangi to reikalaus NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimas. Tad sulaikyti V. Putiną Ukrainoje yra pagrindinis tikslas norint išsaugoti taiką Europoje.
– Jūs sakėte, kad V. Putinas veikia bankais, o H. Hitleris veikė tankais. Ar manote, kad dabar, kai V. Putinas pajudino tankus, pakanka vien bankų jį sulaikyti, ar reiktų pridėti ir tankus?
– Pridėti tankus reiškia pralieti kraują, o tai padėtų diktatoriui supurvinti tyrus vandenis. Tereikia nedaryti pareiškimų, kad tankų niekada nenaudosime. Derantis su diktatoriumi negalima riboti savo pasirinkimų. Neteisinga sakyti, kad Jungtinės Valstijos nenaudos savo pajėgų Rytų Europoje ar Ukrainoje.
Kalbu ne apie tai, ar iš tiesų naudosite jėgą. Svarbu, kad diktatorius nepajustų jūsų silpnybės. Tai – pokerio žaidimas. V. Putinas kelia statymus turėdamas silpnas kortas. Jis tikisi, kad priešininkas supasuos. Tad svarbu, kad tam tikru metu priešininkas pagautų jį blefuojant. Bankai tam labai naudingi. V. Putino režimas itin jautrus bet kokioms sankcijoms, kurios turėtų įtakos individams, turintiems turtų Vakarų bankuose.
– Ukrainos opozicija sugebėjo susivienyti keldama stiprų kandidatą būsimiems rinkimams, poną Porošenko. Ar galime tikėtis to paties iš Rusijos opozicijos?
– Ukrainoje yra tikri rinkimai, o Rusijoje jų nebuvo jau gana ilgą laiką. Tad turime kalbėti ne apie opozicijos kandidatus, bet apie proceso atkūrimą, po kurio atsirastų koalicijos ar kandidatai. Rusijoje nebeegzistuoja politika. Tai vieno žmogaus šou, vieno žmogaus diktatūra. Rusija turėtų visų pirma grįžti į normalią politiką. Tačiau pagirių po tokios paranojos kaina gali būti per didelė tiek rusams, tiek ir visam pasauliui.
– Tad ką daryti Rusijoje?
– Rusijoje daug nepadarysi. Diktatorius per galingas, kad jam grėsmę keltų žmonės gatvėse. Tačiau padėtų užsienio spaudimas, kuris atskirtų nuo diktatoriaus dalį jo aplinkos. V. Putinas jau sudegino visus tiltus, bet kokie bandymai susitarti su juo yra pasmerkti žlugti ir rodo jūsų nesupratimą.
Tačiau aplink jį daug žmonių – visa armija, kurios jam reikia mūšiui. Ir daugelis jo aplinkos žmonių dar galėtų pereiti į kitą pusę. Tad Vakarai turėtų jiems parodyti, kad V. Putino nusikalstamų įsakymų vykdymas atsieis per brangiai, ne tik Rusijai kaip šaliai, bet ir jiems asmeniškai.
