51 metų S.Larčenka supyko ant sūnaus, kai jis V.Putinui vasarį įsiveržus į Ukrainą pasakė, kad Rusijos kariai žudo civilius. Ji tvirtino, kad tos skerdynės buvo rusiškomis uniformomis apsirengusių ukrainiečių darbas – taip juk buvo teigiama iš Rusijos transliuojamose valstybinės televizijos laidose, kurias ji žiūrėjo.
„Man Rusija visada buvo išvaduotoja, šalis, kuri būdavo užpuolama, bet niekada nepuldavo kitų“, – paaiškino S.Larčenka, gyvenanti Estijos pasienio mieste Narvoje, toliausiai į rytus nutolusiame NATO forposte ir Europos Sąjungos mieste, turinčiame daugiausia etninių rusų.
Tačiau, pasak S.Larčenkos, praėjus keturiems mėnesiams ji „nusiėmė rožinius akinius“ ir liovėsi ginčytis su savo sūnumi Denisu (29 m.), pasinaudojusi jo patarimu nebežiūrėti Rusijos valstybinės televizijos.
„Psichologiškai, – sakė ji, – aš perėjau į kitą pusę.“
Mieste, kuriame beveik visi kalba ne estiškai, o rusiškai, ir patiria socialinį spaudimą laikytis vieningai su savo etnine grupe, S.Larčenkos atviras pareiškimas, kad ji žiūri į Rusiją ne kaip į gėrio jėgą, o kaip į agresorę, tebėra gana retas.
