Pateikiame R.Kuzniaro komentarą.
„Pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius grasinama panaudoti branduolinį ginklą. Ir ši grėsmė kyla ne iš tokio asmens kaip Saddamas Husseinas, kuris šių ginklų neturėjo, o iš didžiosios valstybės, kuri priklauso tarptautinei sistemai, skirtai užkirsti kelią šių ginklų naudojimui. Galia, kuri pagal JT Chartiją yra atsakinga už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą.
Dabartinė padėtis beprecedentė
Maskvos pateikiamas grasinimo panaudoti šiuos ginklus pagrindimas turi būti laikomas branduolinės strategijos naujove. Iš esmės iki šiol branduolinio pajėgumo funkcija buvo atgrasyti kitą branduolinę valstybę nuo puolimo naudojant šiuos ginklus arba nuo puolimo, keliančio grėsmę atgrasančios valstybės egzistavimui.
Taip buvo Šaltojo karo metais, taip yra ir šiandien, kai kalbama apie tokias valstybes kaip Šiaurės Korėja ir Izraelis. Branduoliniai ginklai buvo skirti kaip atsakomoji priemonė, veiksmingai atgrasanti kitus nuo puolamųjų veiksmų. Nebuvo manoma, kad su ja galima priversti kitą valstybę vykdyti mūsų valią, ir net didžiosios branduolinės galybės to nebandė daryti.
Kubos krizė, kuri kartais minima kalbant apie dabartinę padėtį, buvo tik įprastinė Kubos blokada, kuria siekta neleisti SSRS ten įrengti branduolinių raketų paleidimo įrenginių. Branduolinė eskalacija galėjo įvykti tik tuo atveju, jei rusai būtų bandę jėga pralaužti šią blokadą, kad galėtų toliau statyti savo bazę. Kaip žinome, taip neatsitiko.
Dabartiniai Rusijos grasinimai negali būti laikomi atgrasymo strategijos dalimi, nes nei Rusijos teritorinis vientisumas, nei fizinis išlikimas nėra pavojuje. Jos taip pat nėra pagrįstos dabartine karo doktrina. Galima pasakyti ir daugiau: nepaisant agresijos prieš Ukrainą, Rusija ir toliau lieka nenubausta, nes pralaimėjimo šiame kare atveju niekas neketina užkariauti jos teritorijos, kad, pavyzdžiui, priverstų Rusiją nusiginkluoti arba sumokėti jai galimai paskirtas reparacijas. Grėsmę Rusijai kelia V.Putinas, įskaitant jo naudojimąsi valdžia ir karu, o ne Ukraina ar Vakarai.
Vakarai nenuvertina grėsmės
Nors agresijos pradžioje kilusioms branduolinėms grėsmėms nebuvo skiriama daug dėmesio, nes dėl Rusijos sėkmės pirmaisiais karo mėnesiais Maskva prie jų nebegrįžo, į dabartines grėsmes Vakaruose žiūrima rimtai. Ir aš net nekalbu apie Johno Mearsheimerio rugpjūčio vidurio straipsnį žurnale „Foreign Affairs“.
Norėčiau priminti, kad šiame gana bjauriame tekste vadinamųjų realistų guru vėl kaltino Vakarus išprovokavus Rusijos agresiją ir atliko V.Putino užtarėjo vaidmenį, tarsi siūlydamas, kokiomis aplinkybėmis jis turėtų griebtis branduolinio ginklo. Šios aplinkybės yra šios:
tiesioginis NATO karių įvedimas į konfliktą (o tai, kaip žinome, nėra išeitis);
lemiama Ukrainos pergalė šiame kare (dėl ginklų tiekimo iš Vakarų);
šio karo vilkinimas taip, kad jis galėtų sumažinti Rusijos karinius išteklius.
Į V.Putino grasinimus rimtai pradėta žiūrėti tik tada, kai jis paskelbė apie neteisėtą okupuotų teritorijų aneksiją (ir net ne visiškai okupuotų, nes kai kuriuos aneksuotus regionus Rusijos kariuomenė kontroliuoja tik pusiau).
Be to, jis paskelbė didžiulę mobilizaciją, kad padidintų Rusijos karių skaičių šiame kare. Tai jis derino su grasinimu panaudoti „visas priemones“, kad apgintų užgrobtą teritoriją, kuri, jo pareiškimu, tapo Rusijos dalimi. Po šių pareiškimų karas pakeitė statusą – iš Rusijos agresijos jis tapo gynybiniu Rusijos karu prieš „Vakarų agresiją, siekiančią ją sunaikinti“.
Putino iracionalumas šiuo atveju kyla ne dėl to, kad jis yra išprotėjęs politikas ar serga kokiu nors psichikos sutrikimu. Pirmiausia tai susiję su jo antiukrainietiška manija.
Kaip žinome, pakeisti retoriką ir priimti sprendimą mobilizuoti pajėgas bei kelti branduolinę grėsmę paskatino pasikeitusi padėtis fronte. Ukraina pradėjo atsiimti Rusijos okupuotas teritorijas. Tai dar nėra didelė teritorija, tačiau Maskvai tai įvyko taip netikėtai, o laimėjimai, nors ir nedideli, buvo tokie įspūdingi, kad iki šiol buvęs šaltas V.Putinas prarado kantrybę.
Ar Kremliaus valdovas mąsto racionaliai?
Remiantis atgrasymo logika, tai, kas vyksta Ukrainoje, vis dar nepateisina Rusijos veiksmų. Net Maskvoje puikiai žino, kad niekas neketina smogti Rusijai branduolinio smūgio ir neplanuoja Vakarų puolimo gilyn į Rusijos teritoriją. Jei V.Putino grasinimai Vakaruose vertinami rimtai, tai ne dėl strateginio konteksto, o dėl problemos, kuri branduolinėse strategijose egzistuoja nuo pat pradžių. Būtent, šiuos ginklus naudojančio veikėjo racionalumo klausimas.
Atgrasymas turėjo veikti remiantis prielaida, kad šių santykių šalys (branduolinių galybių vadovybė) mąsto ir elgiasi racionaliai. Tačiau šiandien kyla rimtų abejonių, ar V.Putinas ir jo aplinka gali būti laikomi racionaliais branduolinio ginklo disponuotojais.
Iki vasario mėnesio pats laikiau Putiną racionaliu politiniu banditu. Dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ rašiau, kad jei jis elgtųsi racionaliai, jis nepultų Ukrainos, nes „išsilaužtų dantis“.
Neracionalumo įspūdį dar labiau sustiprina jo nesugebėjimas padaryti išvadų iš šio karo eigos, kuri, atsižvelgiant į V.Putino deklaruojamus tikslus, klostosi jam itin nepalankiai.
Jo iracionalumas šiuo atveju kyla ne dėl to, kad jis yra išprotėjęs politikas ar serga kokiu nors psichikos sutrikimu. Pirmiausia tai susiję su jo antiukrainietiška manija. Putinui tai yra tam tikras pilietinis ar religinis karas, o tokie karai, kaip žinome, nesivadovauja racionalumo kriterijumi, juose nėra naudos ir nuostolių balanso.
Antra, dėl jo chuliganiško mentaliteto, kuris, kaip paaiškėjo viename tyrime apie Putiną, kai jis dar buvo KGB karininkas, nepakankamai įvertina prisiimamos rizikos lygį.
Chuliganas su ginklu kišenėje
Jei ieškotume vaizdingos Putino metaforos dabartinėje situacijoje, tai, kaip kartais rašoma Vakarų vertinimuose, jis nėra nei sužeistas tigras, nei į kampą įvaryta žiurkė.
Greičiau tai situacija, kai gatvėje stipriausias chuliganas nusprendė sumušti ir apiplėšti vieną iš savo buvusių kolegų. Bet šis visuomet silpnesnis kolega dabar jam duoda nemažai į kaulus. Dar blogiau, kad tai vyksta visos gatvės ir jo šeimos, kuri iki šiol didžiavosi ir pelnėsi iš jo chuliganiškų išdaigų, akivaizdoje.
Chuliganams tai yra žeminanti situacija. Užuot pasitraukęs ir saugiai grįžęs namo, nors ir su mėlynėmis, jis bando kovoti toliau ir įspėja, kad jei auka ir toliau ginsis, jis griebsis giliai kišenėje paslėpto ginklo.
Nukentėjusysis, manydamas, kad gali sumušti chuliganą ir atgauti iš jo pavogtą turtą, nenori girdėti šių įspėjimų. Vietoj to juos išklauso tie, kurie yra aukos pusėje ir įvairiais būdais ją palaikė, taip suteikdami jai galimybę kovoti šioje iš pradžių nelygioje kovoje. Tiek daug apie tą patį palyginimą psichologine prasme, paaiškinantį Putino iracionalumą šiame kare.
Tie, kurie palaiko Ukrainą ir tiki, kad ji gali laimėti šį karą, turi dvi pagrindines reakcijas. Viena vertus, yra teigiančių, kad tai yra blefas, į kurį reikia nekreipti dėmesio, ir raginančių Ukrainą tęsti kovą.
Nei tie Vakaruose, kurie mano, kad V.Putinas blefuoja, nei tie, kurie mano, jog jis gali panaudoti branduolinį ginklą, nepateikia Ukrainai jokių konkrečių pasiūlymų, kaip toliau atgauti anksčiau prarastas teritorijas.
Kita vertus, tie, kurie mano, kad Putinas gali panaudoti branduolinį ginklą, siunčia griežtus įspėjamuosius signalus Rusijai, rodydami pasirengimą padaryti jai katastrofiškų nuostolių. Šiuo metu šių signalizuotų reakcijų detalės yra mažiau svarbios. Tačiau tai nebūtų atsakas naudojant branduolinius ginklus.
Bet šie įspėjimai nekeičia fakto, jog Rusija gali panaudoti taktinius mažos galios branduolinius ginklus, kad sustabdytų Ukrainos kontrpuolimą. Tai gali būti vienkartinis naudojimas, jei jis bus sėkmingas, arba daugkartinis naudojimas, kol jis bus sėkmingas. Todėl galime tikėtis, kad Ukraina dėl to patirs skaudžių nuostolių.
Miestų bombardavimas. Putinas kaip bin Ladenas
Nei tie Vakaruose, kurie mano, kad V.Putinas blefuoja, nei tie, kurie mano, jog jis gali panaudoti branduolinį ginklą, nepateikia Ukrainai jokių konkrečių pasiūlymų, kaip toliau atgauti anksčiau prarastas teritorijas.
Ypač daug problemų kyla dėl 2014 m. prarasto Krymo arba rytinės Donbaso dalies. Abi pusės taip pat vengia atsakyti į klausimą, ką daryti, jei, nepaisant to, kad Rusija bus griežtai nubausta už pirmąjį deeskalacijos tikslais panaudotą branduolinį ginklą, ji griebsis daugiau branduolinių ginklų, bet nebe deeskalacijos tikslais.
Jei V.Putinas neblefuoja, jis iki šiol susilaikė nuo šių ginklų naudojimo dėl kelių priežasčių. Pirma, dėl galimos brangiai kainuojančios bausmės Rusijai, kaip aptarta aukščiau.
Antra, jis taip pat supranta, kad tai reikštų visišką Rusijos išstūmimą iš tarptautinės bendruomenės. Trečia, dėl perspektyvos, kad aplink Rusiją gali atsirasti karinis kordonas, kuriame dalyvautų ne tik NATO šalys, bet ir kitos valstybės, norinčios turėti atsakomųjų branduolinių pajėgumų prieš savo kaimynę banditę.
Taip pat labai tikėtina, kad Rusija dar nepasakė paskutinio žodžio įprastinėmis priemonėmis, o V.Putinas tikisi kaip nors išsigelbėti iš šio karo, kurį bet kuriuo atveju pralaimi.
Tai gali paliudyti pirmadienį įvykdytos raketų atakos keliuose Ukrainos miestuose. Tai ne tik kerštas už sprogimą ant Kerčės tilto. Šiame karo prieš Ukrainą etape Putino strategijoje atsirado trečias – grynai teroristinis – aspektas. Taip siekiama susilpninti Ukrainos ryžtą susigrąžinti Rusijos užgrobtą teritoriją.
Vaizdžiai tariant, Kremliaus valdovas viename asmenyje tapo Čingischanu (teritorijų užkariavimas), Kim Jong Unu (branduolinis teroras) ir bin Ladenu (civilių terorizavimas). Antruoju ir trečiuoju metodais tikimasi išlaikyti pirmojo metodo poveikį.
Patys ukrainiečiai turi įvertinti riziką ir nuspręsti
Jei Putinas kol kas susilaiko nuo atomo, tai dar ir todėl, kad galbūt dar neperžengta raudona fronto linija, kurios ribų nežinome. Galbūt jis pats to dar nežino.
Tačiau Vakarai – turiu omenyje vyriausybes, ekspertus, žiniasklaidą – turėtų susilaikyti nuo raginimo Ukrainai kovoti nepaisant to, kad prieš ją gali būti panaudotas branduolinis ginklas. To neturime daryti ukrainiečių sąskaita. Mes turime ir toliau juos nuolat remti, tačiau jie patys turi nuspręsti, ar jiems priimtina branduolinė rizika ir kaip bei kokiu mastu jie toliau sieks susigrąžinti Rusijos užgrobtą teritoriją.
V.Putino Rusija, kaip tarptautinė galybė, atvirai pasielgė savavališkai. Ji ilgą laiką negalėjo aktyviai veikti tarptautinėje arenoje, be kita ko, jai buvo atimta galimybė vykdyti puolamuosius veiksmus.
Didieji šio karo tikslai nebuvo pasiekti. Pats V.Putinas gali rinktis racionalų variantą – pripažinti nesėkmę ir leisti savo įpėdiniams skubiai imtis gelbėti Rusiją, kad ji dar labiau nenugrimztų į pražūtį ir nešlovę. Arba, iracionaliu atveju, tęsti karą ir, jei bus panaudotas branduolinis ginklas, atidaryti didžiųjų XXI a. banditų sąrašą“.