Vidurdienį Šv. Mergelės Marijos katedroje bazilikoje Gdansko arkivyskupas laikė gedulingas mišias, po kurių urna su pelenais įmūryta į sieną vienoje bažnyčios koplyčių.
Į katedrą velionio žmona Magda atvyko su dukromis, susirinko kiti P.Adamowicziaus artimieji. Šv. mišių pradžioje sugiedotas nacionalinis himnas, perskaitytas arkivyskupo, Lenkijos primo Wojciecho Polako laiškas.
Velionis taip pat pagerbtas sirenos gausmu Gdansko mieste. Minios žmonių išreiškė pagarbą velioniui. Ir ne tik Gdansko, bet ir kituose miestuose – Poznanėje, Krokuvoje.
Arkivyskupas Slawoj Glodz buvo prie P.Adamowicziaus lovos, kai šis mirė. „Mes meldėme stebuklo“, – sakė jis, pridurdamas, kad „prie lovos jau stovėjo mirties angelas, kuris atvėrė jam vartus ir įsileido jį anapus“. Jis prisiminė ir paskutinį judviejų pokalbį, kai gruodžio 21 d. jiems kalbantis P.Adamowiczius džiaugėsi galėdamas būti su šeima.
Arkivyskupo teigimu, jis buvo patriotas, tikintis žmogus. „Jis nesigėdijo savo tikėjimo“, – pamaldose kalbėjo arkivyskupas, prisimindamas, kad velionis jam buvo pripažinęs, kad nepradeda valgyti nepersižegnojęs. Arkivyskupas prisiminė, kad tuomet, kai sunkiai susirgo, meras Varšuvoje aplankė jį ligoninėje. „Šią savaitę tiek daug besimeldžiančių. Tegu tai tęsiasi, lieka mūsų širdyse“, – ragino arkivyskupas, matydamas liūdesio valandą susivienijusius lenkus.
Toliau arkivyskupas kalbėjo apie tai, kad užpuoliko poelgis, po kurio mirė P.Adamowiczius buvo signalas dėl neapykantos kalbos šalies politikoje ir, kad laikas pokyčiams, nes „toliau taip būti tiesiog nebegali“.
Velionio žmona Magda katedroje taip pat tarė atsisveikinimo žodį. Šalia jos stovėjo dukra. Pirmiausiai moteris padėkojo visiems, kurie padėjo surengti laidotuvių ceremoniją. „Likome be jo, tačiau ne vieniši“, – kalbėjo ji, dėkodamas lenkams, kurie gedi kartu su ja ir aukojo kraujo, kai P.Adamowiczius dar tebebuvo gyvas.
„Kaip nusivalyti ašaras, kai akyse kaupiasi naujos?“ – retoriškai klausė ji. „Pavelai, žinau, kad kartais sakydavai, jog reikia pertraukas, tačiau nesuprantu, kodėl ji turėtų trukti amžinai“, – susijaudinusi kalbėjo velionio žmona Magda.
Vyresnioji velionio dukra Antonina padėkojo tėvui už „viso gyvenimo“ pokalbius, įskiepytą meilę knygoms, skirtą laiką, kartu praleistas paskutines atostogas. „Saugok mus ir visą Gdanską iš dangaus“, – Anapilin iškeliavusio tėvo prašė ji.
Saugok mus ir visą Gdanską iš dangaus, – Anapilin iškeliavusio tėvo prašė ji.
Toliau kalbėjo Ludwikas Wiśniewskis, raginęs sustabdyti neapykantą. „Reikia sustabdyti neapykantos kalbą. Reikia užbaigti panieką. Reikia pabaigti nepagrįstai kaltinti“, – ragino jis. „Politikas, kuris savo karjerą stato ant melo, negali tinkamai atstovauti savo valstybei – jis ją griauna“, – kalbėjo jis. Ši kalba palydėta gausiais plojimais.
Į susirinkusius atsisveikinti kreipėsi ir velionio brolis Piotras. Jis padėkojo žmonėms, kurie susirinko Gdansko, kitų Lenkijos miestų gatvėse, kad pagerbtų jo mirusį brolį. L.Wiśniewskiui jis padėkojo už stiprią kalbą.
Ceremoniją užbaigė Andrea Bocelli ir Sarah Brightman daina „Time to say goodbye“ („Laikas tarti sudie“ – liet.).
Apeigose dalyvavo svarbiausi Lenkijos politikai, visuomenės ir kultūros atstovai – prezidentas Andrzejus Duda, premjeras Mateuszas Morawieckis, Europos Vadovų tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas, aukšto rango politikai ir kitų Europos miestų merai.
Tarp jų – ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius kartu su sostinės tarybos nariu Jaroslavu Kaminskiu.
Tarp kitų garbių dalyvių buvo Vokietijos eksprezidentas Joachimas Gauckas, Nobelio taikos premijos laureatas Lechas Walesa.
Įtakingas Lenkijos valdančiosios partijos lyderis Jaroslawas Kaczynskis nedalyvavo.
Iš viso laidotuvėse dalyvavo maždaug 3,5 tūkst. žmonių.
Ačiū jums už tai, tai man ir mano šeimai priduoda jėgų.
Su Vilniuje P.Adamowiczių siejo ypatingas ryšys. Abu jo tėvai buvo kilę iš Vilniaus, jis buvo tas, kuris noriai ėmėsi bendradarbiavimo su Lietuvos sostine, rengė Vilniaus dienas Gdanske, Gdansko – Vilniuje.
P.Adamowiczius yra apdovanotas garbingiausiu Vilniaus apdovanojimu – Šv. Kristoforo statulėle.
Sausio 18 ir 19 dienomis Trijų Kryžių paminklas Vilniuje švies Gdansko miesto vėliavos spalvomis – raudonai ir geltonai.
Sausio 18 d. ant Vilniaus Rotušės fasado nuo 17 val. iki vidurnakčio buvo galima išvysti jo nuotraukos vaizdo projekciją.
„Jo mirtis nebus beprasmė“
Tariant paskutinį sudie nužudyto mero šeima gedinčiųjų prašo vietoje gėlių skirti paramą labdaringai organizacijai, per kurios uždarymo šventę P.Admowiczius ir buvo mirtinai sužeistas.
Prie Europos Solidarumo centro, kuriame P.Adamowiczius buvo pašarvotas ketvirtadienio vakarą, traukė maži ir seni – stovėjo ilgoje eilėje lauke, kuri kartais siekė net du kilometrus, pučiant pajūriui būdingam vėjui, smelkiantis drėgmei, vėliau – ir paspaudus nedideliam šaltukui.
Čia su vyru ir tėvu atsisveikino ir P.Adamowicziaus našlė Magda bei dvi jų dukros Antonina ir Teresė. Taip pat brolis, kiti artimieji, bendražygiai, kolegos, draugai ir pažįstami.
„Žinau, kad Pawelas yra čia su mumis ir kad gerai rūpinsis šiuo miestu. Jo mirtis nebus beprasmė. O tai žinau, nes čia visi esate, nes jūsų tiek daug ir vyresnių, ir jaunų, ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų, kad esate čia dėl jo. Ir ne tik iš Gdansko, bet ir iš kitur. Ačiū jums už tai, tai man ir mano šeimai priduoda jėgų“, – susirinkinusiems dėkojo Gdansko mero našlė.
Lenkijos kalėjimų tarnyba patvirtino, jog anksčiau kalėjęs 27 metų įtariamasis turėjo psichikos sutrikimų. Jo motina dar prieš sūnui išeinant į laisvę gruodžio mėnesį raštu pranešė policijai apie jaučiamą nerimą dėl jo psichinės būklės.
