Čia vyksta koncertai, jogos užsiėmimai, galima rasti nemokamo maisto, ir net veikia kino teatras po atviru dangumi – po to, kai nedidelė vietos demonstracija davė pradžią tam, kas po šešių dienų protestų virto gyvybe trykštančia bendruomene.
Ant žolės pristatyta palapinių, nors protestuotojai sako, kad beveik nemiega, o žmonių minios užima kone kiekvieną išgrįstą parko lopinėlį.
Iš vieno pakraščio sklinda ritmiškas seno antifašistinio himno „Ciao Bella“ – traukiamo beveik ištisai turkiškai – priedainis.
Šis puoselėjamas istorinis parkas viename svarbiausių Europos turistinių zonų taip pat tapo atsipalaidavimo vieta protestuotojams, išsekusiems po piktų demonstracijų prieš vyriausybę.
„Visai nemiegu. Tiesiog beprotybė“, – sakė protestuotojas Perine po jogos užsiėmimo ant violetinių kilimėlių po atviru dangumi. „Jautiesi labai prislėgtas, bet aš šiandien buvau ramus. Buvo gera“, – sakė jis.
Pirmieji protestuotojai čia atėjo praėjusią savaitę – vyko demonstracija už kai kurių paskutinių medžių ir žalumos Stambulo centre apsaugojimą nuo premjero Recepo Tayyipo Erdogano plano pertvarkyti parką.
Medžiai tikriausiai užleistų vietą naujam betonui, renovuojant netoliese esančias senas kareivines, naujai mečetei ir, kaip baiminasi kai kurie protestuotojai, prekybos centrui.
Kai policija gegužės 31 dieną nustebino pirmuosius parko protestuotojus ašarinių dujų debesiu, turkai visoje šalyje išėjo į gatves pareikšti savo solidarumo.
Nuo to laiko jie tai darė kasdien, piktindamiesi ne tik planais dėl šio parko, bet ir bendrai R.T.Erdogano islamiška, konservatyvia ir autoritariška pakraipa, reikalaudami jo atsistatydinti.
Dainos, sumuštiniai ir deguonies balionai
Gezi parkas iš šalia esanti Taksimo aikštė, kurią kai kas lygina su Tahriru – Egipto revoliucijos širdimi, yra ne tik simbolinis judėjimo centras, bet ir jo valgykla, debatų klubas ir poilsio centras.
„Tarsi mugė“, – sakė 35 metų Yilmazas Kocas, rūkydamas šalia savo draugo, 28 metų teisininko Dileko Kaftasi, aptvertoje palapinių teritorijoje.
„Kai kurie netoliese gyvenantys žmonės ateina čia ir klausia, ar kas norėtų pasinaudoti jų tualetu ar miegamuoju“, – sakė jis.
Tiedu draugai prižiūri improvizuotą sandėlį, į kurį atvežamos aukos: maisto produktai, dujokaukės ir medicininės prekės protestuotojams, sužeistiems per susirėmimus su policija.
„Čia nėra „farų“. Štai kodėl jie džiaugiasi“, – sakė Bahar Burcu Kabak, 25 metų padavėja tamsiais garbanotais plaukais, nepriekaištingai pasidažiusi ir sėdėdama ant žolės tarp palapinių.
Netoliese stovintis liesas jaunas vyras iškelia ranką, nusėtą mėlynėmis, iš dalies perrištą tvarsčiais, kur pataikė policijos paprikinių dujų balionas.
„Kai kurie čia ateinantys žmonės negali kvėpuoti, tad turime deguonies balionų“, – kalbėdamas apie ašarinių dujų aukas sakė Y.Kocas.
Kitiems lankytojams jis turi sumuštinių su sūriu ir pomidorais.
„Būdami čia, minioje, esame galingi. Štai kodėl žmonės ateina“, – sakė jis, paimdamas iš vienos moters rankų maišelį su maistu.
„Atėjau čia paremti jaunimo. Aš jau pakankamai sena, kad galėčiau būti jų motina“, – paaiškino ta moteris, kuri savo vardo nepasakė.
„Turiu problemų dėl kaklo ir gydytojas liepė man niekur neiti, bet negalėjau likti namuose. Pasakiau sau, kad turiu padėti“, – pridūrė ji.
Vienas gatvės artistas priviliojo didelę žiūrovų minią atlikdamas sudėtingus triukus su juostos rulonu.
Kitame parko kampe poros, sėdėdamos at žemės, žiūrėjo filmus didžiuliame ekrane.
Šventadienį minintys musulmonai praeiviams nemokamai dalijo traškius duonos žiedus.
Netoliese palikti ir grafičiais apipiešti autobusai blokavo gatves, jų vairuotojų vietose nuotraukoms kikendami pozavo turistai ir šiaip dykinėtojai.
Kai kurie protestuotojai stovėjo ant netoli įėjimo sustatytų buldozerių. Jie primena pradinę, vietinės reikšmės priežastį, kuri davė pradžią pasipiktinimo bangai visoje šalyje, pareikalavusiai mažiausiai dviejų jaunų vyrų gyvybių.
Tuo tarpu parko teritorijoje žmonės eidavo šokti, išgirdę kokią nors savo mėgstamą dainą.
„Čia nėra „farų“. Štai kodėl jie džiaugiasi“, – sakė Bahar Burcu Kabak, 25 metų padavėja tamsiais garbanotais plaukais, nepriekaištingai pasidažiusi ir sėdėdama ant žolės tarp palapinių.
„Dabar jie linksminasi“, – pridūrė jos 30 metų draugas Dervisas Aktugas, pavargęs po penkių parke praleistų dienų, su ratilais po akimis, bet šypsodamasis.
„Taip turėtų būti visada“, – sakė jis.
