Kai amerikiečiai į olos ar urvo angą paleisdavo liepsnosvaidžio čiurkšlę, iš gilumos iššokdavo ugninis, iš skausmo ir pamišimo klykiantis žmogus–fakelas ir mesdavosi priešo link.
Vaizdai primindavo siaubo filmą, nes tuo metu nuo aplinkinių uolų glėbyje laikydamos savo vaikus žemyn šokdavo vietinės moterys.
Mūšius Okinavoje išgyvenusi japonė Ota Masahide rašė, kad japonų kariškiai dalindavo rankines granatas, kad visi civiliai galėtų susisprogdinti – jeigu ne su amerikiečiais, tai bent su savo artimaisiais.
Granatos kartais nesprogdavo, todėl vietiniai japonai savižudybėms masiškai naudojo dalgius, skustuvus, kilpas, knežindavo vienas kitam galvas uolos gabalais ar badydavosi nusmailintomis bambuko šakomis.
O dabar persikelkime į Europą. 1945-aisiais mūsų žemyne nusirito kraupių savižudybių banga. Ją Vokietijos psichiatras Erichas Menninger-Lerchenthalis pavadino nematytu tokio masiškumo įvykiu Europos istorijoje.
Esesininkai mielai sprogdindavo save granatomis, vermachto generolai nusišaudavo – nusižudė maždaug 10 procentų sausumos pajėgų generolų ir 20 procentų karinių jūrų pajėgų admirolų.
Reichskomisaras Josefas Terbovenas, atsakingas už Norvegijos valdymą, susisprogdino savo bunkeryje detonavęs net 50 kilogramų sprogmenų.
Nacių propaganda šį „Selbstmord“ (savižudybės) aktą visokeriopai aukštino – geriau nusižudyti nei pasiduoti „mongolų ordoms ir dekadentiškiems Vakarams“. Paskutinis žodžių junginys kažkur girdėtas?
Apie „supuvusius Vakarus“ ir „ukrainiečių nelaisvės baisumus“ reguliariai kalba Rusijos propaganda, o dronai Rusijos kariškių savižudybių bangą mūšio lauke leidžia fiksuoti dokumentiškai tiksliai.
Kokios priežastys lemia, kad „antrosios pasaulio armijos“ kariškiai, besiskelbiantys apie „banderovcų“ denacifikaciją, vis dažniau pakelia ranką prieš save?
