Oficialūs Kinijos pajėgumų skaičiai gniaužia kvapą. Vien Kinijos karinės oro pajėgos savo personalu beveik dvigubai viršija visas Taivano ginkluotąsias pajėgas, kuriose šiuo metu – apie 220 tūkst. karių.
Pridėkime beveik penkis kartus daugiau tankų, keturis kartus daugiau kovinių laivų, šešis kartus daugiau kovos lėktuvų ir visa tai vainikuokime milijonu Kinijos sausumos pajėgų personalo bei dvylika kartų didesniu kariniu biudžetu.
Ir vis dėlto.
2022-ųjų pradžioje panašūs skirtumai klaidino Rusijos ir Ukrainos karinių galimybių vertintojus, tad pažvelkime į karinius ypatumus, kurie dažnai praleidžiami viešojoje erdvėje. Šie ypatumai gali padėti suprasti, kodėl Kinija iki šiol taip ir nesiryžo pulti Taivano.
Kaip atrodytų karo pradžia
Klasikine invazijos pradžios schema gali būti laikomi smūgiai iš oro raketomis bei kovine aviacija su vėliau, ar beveik lygiagrečiai laike, sekančia sausumos operacija.
Kiniškos „Dongfeng“ klasės balistinės raketos arba „PHL-16“ salvinės artilerijos sistemos, kartais vadinamos amerikietiškų sistemų „Himars“ kopija, gali gabenti ir amerikietiškos „ATACMS“ raketos kopijas – „Fire Dragon 480“ ar „King Dragon 300“.
Jų skrydžio nuotolis, viršijantis 300 kilometrų, yra daugiau nei pakankamas įveikti Taivano sąsiaurį ir smogti salai iš žemyninės Kinijos.