Politinė sistemos perdavimo ukrainiečiams svarba abejonių nekelia. Ją galima apibendrinti karybos eksperto Egidijaus Papečkio žodžiais: „Kai bus „Patriot“, atsiras ir vakarietiški naikintuvai, ir sraigtasparniai, ir tankai, ir visa kita, ko ukrainiečiai nori, bet kol kas negauna.“
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pasidžiaugė, kad sistemų perdavimas leis Ukrainai patikimai ginti savo užnugarį nuo oro pavojų.
Tačiau visuotinės euforijos fone kiti gynybos eksperto ir ministro žodžiai, kad „Patriot“ neverta laikyti stebuklingu ginklu, kuris pakeičia karo eigą, liko tarsi neišgirsti.
Kodėl jiedu atsisako prisidėti prie svaiginančios euforijos, užplūdusios mūsų socialinius tinklus? Į tai atsako „MIM-104 Patriot“ vystymo ir panaudojimo istorija.
Pradėta kurti 1976-aisiais, „Patriot“ turėjo pakeisti iš karto dvi sistemas, skirtas operuoti skirtinguose aukščių ešelonuose – „MIM-23 HAWK“, kuri buvo skirta pažeisti oro taikinius vidutiniame nuotolyje (raketų šūvio lubos – 20 kilometrų) ir „MIM-14 Nike Hercules“, ilgojo nuotolio oro gynybos sistemą, kurios raketos galėjo pasiekti ir didesnę dalį stratosferos – numušti taikinius, skrendančius iki 30 kilometrų aukštyje.
Kiekvienas ginklas yra savo epochos produktas.
Pirmosios „Patriot“ sistemos raketos „Standard“ užduotis buvo priešo orlaivių pažeidimas.
Antroji, modernesnės raketos „PAC-1“, versija yra labiau pritaikyta priešo balistinių raketų medžioklei, o modernizuota „PAC-2“ JAV oro gynybos batalionus pasiekė kaip tik prieš dislokaciją Persijos įlankoje ir žymiąją operaciją „Audra dykumoje“. Būtent čia įvyko dramatiškiausias iki šiol diskusijas keliantis „Patriot“ sistemos debiutas.
