Valstybėje įsigalėjo korupcija ir vieni didžiausių žmogžudysčių mastai. Dėl šių priežasčių 86 proc. Venesuelos gyventojų šalyje susiklosčiusią situaciją vertina neigiamai ir pradėjo protestus, reikalaudami reformų ir prezidento Nicolaso Maduro atsistatydinimo bei naujų rinkimų paskelbimo.
Tokios krizės priežasčių daug – Bolivaro revoliucija, kritusios naftos kainos, užsitęsusi sausra. Tačiau prezidentas teigia, kad tokia situacija yra nulemta ekonominio karo, kurį Venesuelai esą paskelbė Jungtinės Amerikos Valstijos.
Bolivaro revoliucija
Venesueloje vykdoma politika yra žinoma Bolivaro revoliucijos vardu. Ji pavadinta Simono Bolivaro, kovotojo už Pietų Amerikos valstybių nepriklausomybę, garbei. Ją įkvėpė ir kairiųjų pažiūrų mąstytojai bei prezidentai – Ernesto Che Guevara, Fidelis Castro, Salvadoras Allende ir kiti.
Revoliuciją pradėjo 1998 metais prezidentu išrinktas Hugo Chavezas. Esminiai šios politikos bruožai – dalyvaujamoji demokratija, kuri įgyvendinama per dažnai organizuojamus referendumus.
Taip pat – antiamerikietiška ir antineokolonialistinė politika, siekianti sumažinti JAV įtaką regione ir užtikrinti Lotynų Amerikos valstybių ekonominę bei politinę nepriklausomybę, XXI amžiaus socializmas, korupcijos mažinimas.
Įgyvendinant revoliuciją netgi valstybė buvo pervadinta į Venesuelos Bolivaro respubliką.
XXI amžiaus socializmas – vienas svarbiausių Bolivaro revoliucijos aspektų. Tikima, kad kapitalizmas neišsprendžia problemų – skurdo, nelygybės, išnaudojimo, todėl jį reikia sunaikinti ir imtis įgyvendinti kitokią politiką.
Pagrindiniai šios politikos bruožai Venesueloje – nacionalizacija ir pelno, gaunamo iš naftos eksporto, skyrimas įvairioms socialinėms programoms – Bolivaro mokykloms statyti, Bolivaro valgykloms ir parduotuvėms steigti, Bolivaro ligoninėms kurti.
Tokios priemonės iš pradžių buvo ganėtinai veiksmingos. Skurdo mastai šalyje sumažėjo nuo 50 proc. 1998 metais iki 25 proc. 2012-aisiais – mažiausio kada nors šalyje egzistavusio lygio. Taip pat mažėjo ir nelygybės indeksas. Tačiau 2013 metais situacija ėmė keistis, kai pradėjo kristi naftos kainoms.
XXI amžiaus socializmas – vienas svarbiausių Bolivaro revoliucijos aspektų.
Naftos kainų kritimas
Venesuelos ekonomika yra visiškai priklausoma nuo naftos išteklių ir jų eksporto. Nafta sudaro apie 50 proc. Venesuelos bendro vidaus produkto ir apie 96 proc. viso šalies eksporto. Tad sumažėjus naftos kainoms pradėjo trauktis ir Venesuelos ekonomika.
Vien 2015 metais ji sumažėjo bent 5,7 proc. Pagal šį rodiklį Venesuela pasirodė prasčiausiai pasaulyje, negana to, biudžeto deficitas praėjusių metų pabaigoje siekė net 20 proc.
Tokia situacija susiklostė, nes Venesuelos ekonomika nebuvo diversifikuota ir grįsta tik naftos ištekliais. Be to, ekonomikos pakilimo metu nebuvo taupoma.
Prasidėjus krizei Venesuela neturėjo sukaupusi jokių santaupų, kurias būtų galėjusi panaudoti siekdama sumažinti naftos kainų kritimo padarinius. Nebuvo imtasi jokių atitinkamų reformų.
Stigo ir užsienio investicijų. Dėl opozicijos persekiojimų, spaudos laisvės varžymų ir nacionalizacijos nebuvo sukurta palanki investicijoms aplinka.
Užsitęsusi sausra
Padėtį dar labiau aštrina užsitęsusi sausra. Venesuela didžiąją dalį elektros energijos pagamina hidroelektrinėse, tačiau dėl sausros vandens lygis jose nukrito iki kritinės ribos.
Dėl to vyriausybė yra priversta mažinti elektros naudojimą – kiekvieną dieną elektros tiekimas nutraukiamas mažiausiai 4 valandoms, darbo savaitė viešajame sektoriuje sutrumpinta iki dviejų darbo dienų, penktadieniais neveikia mokyklos.
Venesuelos ekonomika yra visiškai priklausoma nuo naftos išteklių ir jų eksporto.
Net laikrodžiai 30 minučių pasukti į priekį – kad vakare kuo ilgiau būtų šviesu.
Tokia situacija taip pat skatina gyventojų pasipiktinimą, keliamas klausimas, kaip galėjo taip atsitikti valstybėje, kuri turi vienas didžiausių naftos ir kitų energijos išteklių atsargas pasaulyje.
Visuomenė kaltina vyriausybę nesugebant valdyti valstybės ir neturint jokios strategijos, kaip reikėtų elgtis kritinėje situacijoje.
Perspektyvos
Venesuelai būtini pokyčiai. Kad jie būtų pradėti įgyvendinti, reikia surengti pirmalaikius prezidento rinkimus ir pradėti įgyvendinti reformas.
Paskutiniai prezidento rinkimai Venesueloje vyko 2013 metais po prezidento H.Chavezo mirties. Juos laimėjo tuometinis viceprezidentas ir H.Chavezo dešinioji ranka – buvęs sunkvežimio vairuotojas N.Maduro.
Tai buvo dar viena situacijos pablogėjimo Venesueloje priežastis. Mirus charizmatiškam prezidentui H.Chavezui, N.Maduro nesugebėjo jo pakeisti ir patraukti žmonių į savo pusę.
N.Maduro nesugebėjo prilygti H.Chavezui. Šiuo metu prezidentą palaiko mažiau nei 30 proc. valstybės gyventojų.
Dėl valstybėje susiklosčiusios padėties opozicija siekia organizuoti referendumą, kurio metu būtų klausiama, ar prezidentas N.Maduro turi pasilikti valdžioje. Referendumui turi pritarti 20 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių.
Venesuelai būtini pokyčiai. Kad jie būtų pradėti įgyvendinti, reikia surengti pirmalaikius prezidento rinkimus ir pradėti įgyvendinti reformas.
Jeigu referendumas vyktų, prezidentas turėtų surinkti daugiau balsų nei tuo metu, kai buvo išrinktas. Panašu, kad tokio palaikymo jis nesulauktų ir būtų atstatydintas. Tokiu atveju būtų organizuojami nauji prezidento rinkimai.
Pagal dabartines tendencijas laimėtų opozicija. Tai rodo ir 2015 m. gruodžio mėnesį vykę parlamento rinkimai, kuriuos pirmą kartą nuo 1998 m. laimėjo opozicijos koalicija „Demokratinės vienybės apskritasis stalas“, užsitikrindama absoliučią vietų daugumą – 112 iš 167 vietų – ir išstumdama iš dominuojančių pozicijų Venesuelos socialistus.
Jeigu prezidento rinkimai vyktų artimiausiu metu, juos tikriausiai laimėtų vienas iš opozicijos lyderių Henrique Caprilesas, kuris jau du kartus siekė šio posto – 2012 ir 2013 metais. Jis niekada nepripažino pralaimėjimo 2013-ųjų rinkimuose ir tvirtino, kad jų rezultatai buvo suklastoti.
H.Caprilesas teigia, kad imtųsi reformų – normalizuotų santykius su JAV, kurie yra įtempti nuo H.Chavezo laikų, pradėtų įgyvendinti liberalias ekonomikos reformas, atsisakytų Bolivaro revoliucijos ir XXI amžiaus socializmo įgyvendinimo.
Panašu, kad trečiasis kartas nemeluotų ir H.Caprilesui pavyktų iškovoti prezidento postą bei pradėti įgyvendinti reformas, kurios šaliai yra reikalingos taip, kaip lietus išdžiūvusiai Venesuelos žemei.
Gintarė Žukaitė yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekanė
