Anksčiau niekas neabejojo, kad prekybos kliūčių mažinimas skatina klestėjimą ir užtikrina taiką, nes tai naudinga tiek šalims investuotojoms, tiek šalims naudos gavėjoms, be to, taip skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas sprendžiant pasaulio problemas. 2016-ieji privertė suabejoti beveik visais šiais aspektais. Padėtį „The New York Times“ analizuoja amerikiečių ekonomistas, Charles'o W.Elioto universiteto profesorius ir Harvardo universiteto prezidentas emeritas Lawrence'as H.Summersas.
Pasaulį apėmusi antiglobalistinė rezistencija
Abu pagrindinių JAV partijų kandidatai į prezidentus dar visai neseniai atkakliai kartojo nepritariantys Ramiojo vandenyno partnerystės (TPP) sutarčiai, o tokias dabar galiojančias prekybos sutartis, kaip Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimas (NAFTA), Donaldas Trumpas ragino apskritai nutraukti. Kitoje Atlanto vandenyno pusėje – trauktis iš Europos Sąjungos nusiteikę britai kartu su valdančiosios Konservatorių partijos kėsinimusi į iš užsienio atvykusių darbuotojų teises ir Leiboristų partijos vedlio potraukiu į socializmą bei atviromis abejonėmis dėl Britanijos narystės NATO.
Ilgametei vieningos Europos vizijai priešiški judėjimai gerokai suaktyvėjo visose įtakingiausiose Europos valstybėse.
Dar viena bėda – vienos užsispyrusios Belgijos provincijos, sunerimusios dėl globalizacijos poveikio vietos darbininkams, per plauką nesužlugdytas prekybos sandoris tarp Europos Sąjungos ir grėsmingai anaiptol neatrodančios Kanados. L.H.Summersas pastebi, kad ilgametei vieningos Europos vizijai priešiški judėjimai gerokai suaktyvėjo visose įtakingiausiose Europos valstybėse.
Antiglobalistinė rezistencija tapo būdinga ne tik Vakarams ir išsivysčiusioms pasaulio šalims. Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas, Rusijos – Vladimiras Putinas, Kinijos – Xi Jinpingas, Indijos – Narendra Modi – kiekvienas iš jų spinduliuoja savotišką nerimą keliantį dėmesį etniniam pradui. Visose keturiose minėtose šalyse atvirumas visuotinėms vertybėms ir pagarba žmogaus teisėms – antraeilis dalykas. Jų prioritetas – savos tautos stiprybė.
Nacionalizmo atgimimas ir antiglobalistinė rezistencija – universalus reiškinys, nebūdingas nei išskirtinai kairiesiems, nei dešiniesiems. Labiausiai tikėtinas šio reiškinio šaltinis – gilus kai kurių grupių įsitikinimas, kad jų gyvenimą bando reguliuoti kažkokios svetimos jėgos. Didėja ne tik geografinis atotrūkis tarp žmonių, bet ir kultūrinis, ima stigti bendros tapatybės suvokimo, žmonės nebetiki savo lyderių gebėjimu juos apginti. Vėl atgyja tai, kas buvo jau beveik pamiršta, – nesaugumo jausmas.
Šios tendencijos yra pavojingos. Pastarieji 70 metų buvo beprecedentės pažangos metai – didėjo žmonių emancipacija, gerėjo gyvenimo kokybė, ilgėjo gyvenimo trukmė, mažėjo smurto apraiškų. Dabar visam tam iškilo grėsmė.
Būtina stiprinti tarptautinės bendruomenės vaidmenį
Pasaulinį ekonomikos dialogą reikėtų pakreipti kita linkme. Juo turi būti skatinamas atsakingas nacionalizmas, o ne įgyvendinama savanaudiškais interesais pagrįsta tarptautinė integracija. Klasikinis nevykusios iniciatyvos pavyzdys – Jungtinių Valstijų ir Kinijos dvišalė investicijų sutartis. Jei, nors ir mažai tikėtina, dėl jos visgi būtų susiderėta, rezultatas būtų toks: Amerika, mainais į mažesnę Kinijos bendrovių kontrolę savo teritorijoje, gautų daugiau saugumo garantijų savo bendrovėms, vykdančioms gamybos veiklą arba kitaip investuojančioms Kinijoje. Vidutinio vidurinės klasės amerikiečių rinkėjo akimis, toks sandoris būtų nenaudingas abiem jo šalims.
Nors 2016 m. Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos ir Japonijos ekonomika augo, augimo tempas buvo toks lėtas, kad prieš dešimtmetį tai būtų pavadinta visiška nesėkme.
Kad į šį dialogą įsitrauktų tarptautinė bendruomenė, svarbiausia užtikrinti visuotinį bendradarbiavimą ir aptarti priemones, padėsiančias paįvairinti spektrą tų politikos sričių, kurias vyriausybės galėtų sėkmingai plėtoti, siekdamos pagerinti savo šalies vidurinės klasės darbuotojų padėtį.
Kai 1944 m. Breton Vudse valstybių sąjungininkių delegatai susirinko tartis dėl naujos tarptautinės pinigų sistemos taisyklių ir procedūrų, ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas atkreipė dėmesį, kad jei šalys, kurios daug skolinasi, bus verčiamos mažinti išlaidas, o toms, kuriose nuolat fiksuojamas didžiulis perteklius, nebus daroma jokio spaudimo, pasaulio ekonomikai teks patirti sistemingus susitraukimus.
Taigi, nors 2016 m. Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos ir Japonijos ekonomika augo, augimo tempas buvo toks lėtas, kad prieš dešimtmetį tai būtų pavadinta visiška nesėkme. Šiose trijose ekonomikose infliacija nepasiekė centrinių bankų nustatyto 2 proc. tikslo, o, remiantis rinkos rodikliais, padėtis neturėtų iš esmės keistis ir per ateinantį dešimtmetį. Palūkanų normos ir toliau krito, leisdamos suprasti, kad infliacijos lūkesčiai mąžta, o investuoti – neskubama.
Didysis dvidešimtukas turėtų persvarstyti prioritetus
Pasak L.H.Summerso, pakaks vieno recesijos smūgio, ir JAV, ir Europos Sąjunga atsidurs defliacijos spąstuose. Japonija jau dešimtmetį nesugeba iš jų išsivaduoti, vildamasi, kad, laukdami kainų sumažėjimo, gyventojai atidės išlaidas ir pradės taupyti. Užtikrinti deramą spaudimą imtis reikiamų priemonių ir taip apsisaugoti nuo defliacijos grėsmės turėtų tapti Didžiojo dvidešimtuko prioritetu.
Atsižvelgiant į tai, kad dėl mokesčių vengimo kasmet prarandama šimtai milijardų eurų, visuotinės pastangos sumažinti šio reiškinio mastą duotų ne mažiau naudos nei abejotinos vertės prekybos susitarimai. Be to, tokiomis priemonėmis būtų prisidedama ir prie vidurinės klasės gerovės.
Pastaraisiais metais imta lenktyniauti, kas žemiau nusiris tokiose srityse kaip darbo standartai, aplinkos apsauga ir kapitalo reikalavimai bankams. Griežtesnių taisyklių verslas išsigina traukdamasis kitur, taip pasmerkdamas žlugti savo šalies lūkesčius žengti į priekį.
Pastaraisiais metais imta lenktyniauti, kas žemiau nusiris tokiose srityse kaip darbo standartai, aplinkos apsauga ir kapitalo reikalavimai bankams. Griežtesnių taisyklių verslas išsigina traukdamasis kitur, taip pasmerkdamas žlugti savo šalies lūkesčius žengti į priekį. Vienintelis vaistas šioje situacijoje – tarptautinis dialogas, pagrįstas siekiu nustatyti visuotinius minimaliuosius standartus ir laikytis suderinto požiūrio.
Tvoros, sienos ir kliūtys nėra veiksmingas sprendimas siekiant sustabdyti nepageidaujamą žmonių srautą. Vienintelė tvari priemonė – sąlygos, paskatinsiančios žmones elgtis taip, kaip jiems patogiausia, t. y. nepalikti savų namų. Visuotinę paramą skyrus pabėgėlių kilmės šalims, naudos būtų kur kas daugiau nei dabar, kai kiekviena šalis remia vien tik savo teritorijoje esančius pabėgėlius, įsitikinęs ekonomistas.
2016-ieji bus prisimenami kaip riba, kurią priėjęs pasaulis pasipriešino globalizacijai, arba kaip riba, nuo kurios globalizacijos strategijos ėmė gręžtis nuo elito ir artėti link žmogaus. Ateinančiais metais priimti sprendimai nulems labai daug.
