Šalis suskilo į dvi aršias stovyklas. Neramus gruzinų būdas, karštakošiškas kalnų temperamentas ir pokyčių siekis jau keletą mėnesių palaiko šalyje revoliucines nuotaikas. Šūkiai, vėliavos, skandalai, vienas kitą žeminanti agitacija, mitingai, protestai, eisenos – tuo nuspalvintas Gruzijos gyvenimas.
Vaikščiodamas gatvėmis gali aiškiai atskirti, kas už ką. Tai išduoda spalvotos vėliavos ir marškinėliai: raudonos spalvos su numeriu 5 už dabartinio prezidento vadovaujamą Vieningąjį nacionalinį judėjimą ar mėlynos spalvos su numeriu 41 – už „Gruzijos svajonę“, kuriai vadovauja ir kurią į rinkimus veda pagrindinis ir vienintelis realus opozicijos lyderis B.Ivanišvilis.
Kas laimės daugumą parlamente, šiandien nėra aišku. Tačiau tai nebe taip ir svarbu. Gruzijos visuomenė per keletą pastarųjų mėnesių taip suaktyvėjo, jog pokyčiai tiesiog būtini. Ir jie bus, nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų. Ilgą laiką M.Saakašvilio režimas tramdė opozicines tautos nuotaikas, ypač kai politinėje padangėje atsirado vieninteliu realiu jo varžovu vadinamas B.Ivanišvilis. Bijodami prarasti darbą, būti persekiojami ar pridaryti bėdų savo šeimai už kitokią nuomonę ar režimo kritiką, žmonės ilgai kentė, slėpė savo pažiūras.
„Mane atleido iš valstybinio teatro vadybininko pareigų už tai, kad viešai nešiojau mėlynus „Gruzijos svajonės“ marškinėlius“, – pasakoja rankose mėlyną vėliavą laikantis jaunas vyras Dači.
„O mano tėtis dirba paprastu valdininku ministerijoje. Jam liepė mane paauklėti, nes kitaip jis praras darbą. Vien dėl to, kad dalyvavau opozicijos mitinge ir mane parodė minioje per televiziją“, – atvirauja Laša.
„Kas žino, kas bus, jei ateis B.Ivanišvilis. Atiduos mus į Rusijos rankas. O M.Saakašvilis bent pinigų žada duoti, keliai tiesiami, elektra yra.“
Paskutinėmis savaitėmis prieš rinkimus visuomenė visiškai suskilo: tu arba savas, arba kone priešas. Į partijų mitingus sostinėje ar kituose didžiuosiuose miestuose traukia automobilių kolonos, pakelėse šūksniais ir plojimais juos sveikina iš namų išėję žmonės. Netyčia pakliuvęs į tokią keliasdešimt kilometrų nutįsusią iš lėto judančią koloną, jautiesi lyg pakliuvęs į Baltijos kelią.
Remiantieji „Gruzijos svajonę“ tikina, kad prezidentas šalyje sukūrė autoritarinį baimės režimą, kuriame rinkimų rezultatai bus klastojami ir opozicijos šalininkai persekiojami. M.Saakašvilio sekėjai savo ruožtu kaltina opoziciją demagogija ir nesantaikos kurstymu, parsidavėliškumu Rusijai.
Pirmąkart nepriklausomos Gruzijos istorijoje susivieniję studentai kas dieną rengė protesto akcijas, ragindami leisti žmonėms laisvai mąstyti ir rinktis. Savo aktyvią poziciją gatvėse reiškė ir dvasininkijos atstovai. Atrodytų, šalyje abejingų neliko. Ypač kai televizijos paviešino kalėjimuose vykdomo smurto vaizdo įrašus, sukėlusius politinį skandalą ir visuomenės bei tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą.
Žmonės bijo pokyčių, bet jie jau prasidėjo
Galima įvairiai vertinti tai, kas vyksta šių dienų Gruzijoje. Viena lieka aišku – šiandienos rinkimai šaliai būtini kaip demokratijos lakmuso popierėlis. Viename iš savo agitacinių pasirodymų prezidentas, kurio vadovaujama partija jau dvi kadencijas turi daugumą parlamente, pareiškė, esą į valdžią jie atėjo 50-čiai metų.
Tačiau paprasti gruzinai piktinasi ne tuo – daugumai tokie pareiškimai nesvarbūs. Juos skaudina nedarbas, socialinio aprūpinimo nebuvimas, mokama medicina ir mokslas, žemos pensijos (100 dolerių, nepriklausomai nuo stažo ir profesijos), brangstantys produktai parduotuvėse.
Labiausiai gyventojus piktina nesibaigiantys statybos projektai: nauji savivaldybių pastatai, kurortai, miestas Lazika. Gruzinai nesupranta, kam statyti naują miestą pelkėtoje jūros pakrantėje, kai šalyje daugybė apleistų miestų be pramonės ir normalios infrastruktūros. Tačiau daugelis, nors ir piktinasi, bijo permainų, revoliucijų, karo.
„Kas žino, kas bus, jei ateis B.Ivanišvilis. Atiduos mus į Rusijos rankas. O šitas bent pinigų kiekvienam žada duoti, keliai tiesiami, elektra yra“, – samprotauja Vakarų Gruzijoje gyvenanti penkių vaikų mama Natruli. Anot jos, dabar bent ramu, nors ir sunku.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Protestas prieš kalinių kankinimą Gruzijos kalėjime |
Kiek aktyvesni ir labiau prakutę žmonės bijo rinkimų rezultatų klastojimo, mat šiemet Vyriausioji rinkimų komisija nusprendė atsisakyti vaizdo kamerų rinkimų apylinkėse. Bet čia dirba daug stebėtojų, kurie turėtų užtikrinti laisvus ir teisingus rinkimus. Vis dėlto pažeidimų išvengti vargu ar pavyks – paskutinę dieną prieš rinkimus, kai politinė agitacija buvo draudžiama, visoje šalyje aidėjo agitaciniai šūkiai ir pypsėdamos važinėjo automobilių su iškeltomis partijų vėliavomis kolonos.
Taip, Gruzijos parlamento rinkimai nebus labai lengvi. Manoma, kad gali kilti ir neramumų, mat intriga itin didelė, o visuomenė susiskaldžiusi net labiau nei prieš 2004-ųjų „Rožių revoliuciją“. Tačiau šie rinkimai ne tik itin svarbūs šalies ateičiai, mat nuo jų priklauso, kurlink pasuks valstybė nuo 2013 m., kai bus renkamas naujas prezidentas. Jei šiandienos rinkimus laimės M.Saakašvilio vadovaujamas Vieningasis nacionalinis judėjimas, jo režimas ir politikos linija bus tęsiama toliau, mat Konstitucijos pataisos sumažins prezidento galias, o parlamento padidins. Tačiau jei rinkimus laimės opozicinė „Gruzijos svajonė“, gyvenimas šalyje tikrai keis kryptį.
Kur pasuks Gruzija po spalio 1-osios, neaišku. Žmonės ir kandidatai į parlamentą žada triuškinančią pergalę savo pusei. Vis dėlto jau dabar kalbama, kad net neprasidėję rinkimai atnešė pokyčių: pilietiškai aktyvią visuomenę, didėjantį sąmoningumą ir demokratijos siekimą per laisvą valdžios pasirinkimą.
