Tai buvo mažytė Gruzijos vėliava. Dabar I.Alborova mano, kad tai buvo pirmasis būsimų įvykių ženklas.
Kas įvyko, žino didžioji dalis pasaulio: pietų osetinai ir gruzinai pradėjo karą dėl teritorijos, kurios pagrindinė savybė – kelias, kertantis Kaukazą ir vedantis į Rusiją – kontrolės. Ši kova, Gruzijai praėjusį mėnesį bombardavus Cchinvalį – Pietų Osetijos sostinę – raketomis, o Rusijos armijai, kaip atsakas, įžengus į minėtą teritoriją, atsidūrė visų dėmesio centre.
Cchinvalis – smėlio spalvos pastatais nusėtas miestas, įstrigęs kažkur tarp miesto ir kaimo gyvenimo. Kiekvieną rytą miesto gyventojus pažadina gaidžiai, beveik prie kiekvieno namo auga vynuogės, iš kurių gaminamas saldus rožinis vynas, laikomas plastikiniuose buteliuose ir išgeriamas pasitaikius mažiausiai progai. Mieste stovi ir Stalino eros gyvenamieji namai, kuriuose kažkada gyveno elitas bei didžiulis neoklasinis teatras.
I. Alborova užaugo šiame teatre. Jos mama – Medeya – gruzinė (nors mamos mama buvo pietų osetinė, vaikai Kaukaze etninę priklausomybę perima iš tėvų). Medeya susipažino su Gelimu Alborovu šalies tautinių šokių trupėje. Jiems susituokus 1970 metais, gruzinų ir osetinų sąjunga buvo traktuojama neįtikėtinu dalyku.
Tačiau, kaip rašo „The New York Times“, paauglės akimis, šios etninės grupės buvo neišskiriamai persipynusios tarpusavyje. I.Alborovos klasėje vaikams buvo leista pasirinkti, kokią kalbą jie norėjo mokytis mokykloje. Ir, pasak moters, nors didžioji dalis moksleivių buvo osetinai, 28 iš 32, pasirinko gruzinų kalbą.
„Mūsų mokytoja sumišo. Niekas nenorėjo mokytis osetinų kalbos“, – prisimena I.Alborova.
Gruzijos sostinėje – Tbilisyje – tuo metu ryškėjo pirmasis po-sovietinio laikotarpio Gruzijos vadovas. Zviadas Gamsachurdija – anti-sovietinis disidentas, savo prezidentinėje rinkimų kampanijoje akcentavo Gruzijos nacionalizmą – itin galingą idėją, turėjusią užpildyti vakuumą, atsiradusį žlugus komunizmui.
Gruzinai, sudarantys 70 proc. šalies gyventojų, pradėti išskirti kaip „tikrieji“ šalies gyventojai. Pietų osetinus Z.Gamsachurdija vadino naujakuriais, atvykusius į šalį tik prieš 600 metų ir buvusius Sovietų Sąjungos priemone, kuria ji siekė savo tikslų.
1989 metais I.Alborova buvo 15-os. Ji žinojo, kad jos klasiokai gruzinai rinkosi į kažkokius susirinkimus, bet jos nepakviesdavo. „Jie nustojo su mumis kalbėti. Tai atsitiko labai staigiai“, – apie kaimynus gruzinus pasakojo I. Alborova.
Per ateinančius trejus metus Cchinvalis tapo panašus į Belfastą Šiaurės Airijoje.
Valdžia Tbilisyje paskelbė gruzinų kalbą nacionaline kalba, taip įsiutindama pietų osetinus, kurių pirmosios dvi kalbos buvo rusų ir osetinų. Po kelių mėnesių daugiau nei 10 tūkst. gruzinų protestuotojų autobusais buvo nuvežti į Cchinvalį, kurį visiškai apsupo. Tąkart atsitraukti gruzinus privertė Pietų Osetijos nereguliari kariuomenė ir sovietų kariuomenė. Tikrasis karas prasidėjo 1991 metais, tūkstančiams Gruzijos karių įžengus į Cchinvalį. Miestas iš gruzinų kontroliuotų aukštumų artilerijos sviediniais buvo apšaudomas beveik kiekvieną naktį.
Kai I.Alborova vykdavo į Tbilisį aplankyti artimųjų, ji pasijusdavo tarytum įžengusi į absoliučiai kitą pasaulį. Ji kartu su giminėmis sėdėdavo ir žiūrėdavo žinias per Gruzijos televiziją bei klausydavosi žinių vedėjo pranešamą informaciją apie išpuolius, kuriuos esą atliko pietų osetinai prieš gruzinus.
1992 metais gruzinams ir pietų osetinams nutraukus ugnį, Cchinvalis buvo visiškai izoliuotas nuo likusios Gruzijos teritorijos. Išpuoliams prieš pietų osetinus – prievartavimams ir žiaurioms žudynėms – galo nebuvo. Motinos, turinčios didžiulį autoritetą šioje visuomenėje, skatino savo sūnus kariauti.
I.Alborova sugebėjo išvykti į Prancūziją. 2001 metais atvykimas į Tulūzą ją pribloškė. „Supratau, kad praradau dešimt savo gyvenimo metų“, – teigė moteris.
Į Cchinvalį ji sugrįžo rugpjūčio 24 d. I. Alborova tikėjosi išvysti daug fizinės žalos ir ją išvydo: beveik nė vienam miesto pastatui nepavyko išvengti kulkų paženklinimo. Tačiau moterį nustebino vietiniai žmonės: daugelis iš jų iš miesto pabėgo ieškodami saugesnės vietos. O likusieji buvo palaužti.
Žmonės Cchinvalyje teigia, kad neprieštarautų savo gruzinų kaimynų sugrįžimui. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kiek laiko turės praeiti, kad šie žmonės vėl gyventų kartu.
