Gyvenimas ir mirtis radioaktyviame pragare: iš kur po Europą pasklido rutenio debesis

Prancūzijos atominės ir radiacinės saugos institutas lapkričio 9-ąją paskelbė apie rugsėjo pabaigoje virš Europos užfiksuotą radioaktyvų rutenio izotopo debesį. Prancūzų mokslininkų nuomone, radiacija į Europą pasklido iš Rusijos, Pietų Uralo.
Tečios upės pakrantė
Tečios upės pakrantė / „Sputnik“/„Scanpix“ nuotr.

Vėliau apie radioaktyvų debesį prakalbo Vokietijos federalinės radiacinės saugos tarnybos specialistai. Pasak jų, debesis savo pėdsakus paliko ne tik Vokietijoje, bet ir Italijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir daugelyje kitų Europos valstybių.

Rusijos leidinio „Novaja gazeta“ korespondentė Jekaterina Fomina leidosi į kelionę po Pietų Uralą, norėdama išsiaiškinti, kaip gyvena žmonės vienoje labiausiai radiacija užterštų teritorijų pasaulyje. Pasak jos, dabar jau tikrai žinoma, kad rutenio-106 izotopai į atmosferą rugsėjo pabaigoje pasklido uždaro tipo mieste Oziorske, esančiame Čeliabinsko srityje.

Po šiemetinio incidento Rusija du mėnesius tylėjo ir tik po to, kai Europoje kilo pasipiktinimas, „Rosgidromet“ paviešino savo ataskaitą, kurioje pripažintas radiacinės taršos faktas.

Dar 1948 metais gamybiniame susivienijime „Majak“ įvyko atominio reaktoriaus, sodrinusio atominiams ginklams skirtą plutonį, avarija. 1949 metais „Majak“ išpylė didelį kiekį skystų radioaktyvių atliekų į Tečios upę, tada buvo apšvitinti 124 tūkst. žmonių. 1957 metais įvyko eilinė avarija: susivienijime „Majak“ sprogo talpykla su radioaktyviomis atliekomis. Radioaktyvus debesis praslinko per Čeliabinsko, Sverdlovsko ir Tiumenės sritis, suformuodamas vadinamąjį Rytų Uralo radioaktyvų pėdsaką.

Po šiemetinio incidento Rusija du mėnesius tylėjo ir tik po to, kai Europoje kilo pasipiktinimas, Rusijos federalinė hidrometeorologijos ir aplinkos stebėjimo tarnyba („Rosgidromet“) paviešino savo ataskaitą, kurioje pripažintas radiacinės taršos faktas. Didžiausia izotopo koncentracija aptikta gyvenvietėse netoli Oziorsko kombinato „Majak“ (100 km spinduliu). Keliuose Čeliabinsko srities kaimuose radiacinis fonas padidėjo beveik tūkstantį kartų, lyginant su ankstesniais mėnesiais.

Nepaisant to, gruodžio 8-ąją tarpžinybinė komisija, įsteigta valstybinės atominės korporacijos „Rosatom“ iniciatyva, pareiškė, kad kombinate „Majak“ jokių pažeidimų nenustatyta. Rutenio-106 izotopų Oziorsko rajono ore komisija irgi neaptiko.

„Rosatom“ net pakvietė žurnalistus ir tinklaraštininkus aplankyti kombinatą „Majak“, žadėdama leisti „pauostyti ir pačiupinėti rutenį“. „Novaja gazeta“ žurnalistų „Rosatom“ į šį renginį nepriėmė, atrinkdama vos septyniolikos žurnalistų paraiškas iš dviejų šimtų. Vėliau naujienų agentūra „Čeliabinsk segodnia“ pranešė, kad žurnalistų išvyka apskritai buvo atšaukta.

Į Oziorską, kur, kaip įtariama, įvyko rutenio izotopų išmetimas į aplinką, be „Rosatom“ leidimo papulti neįmanoma. Bet atviri aplinkiniai miestai ir kaimai aplink Oziorską susiduria su tomis pačiomis problemomis. Dėl to „Novaja gazeta“ korespondentė J.Fomina savarankiškai leidosi į kelionę aplink uždarą miestą.

Naujasis Musliumovas (84 km nuo Oziorsko)

Musliumovo gyvenvietė – tai lygios vienaaukščių, dailylentėmis apkaltų, beveidžių namų eilės. Namus savo sąskaita prieš devynerius metus pastatė „Rosatom“, kai ši korporacija ir Čeliabinsko srities vyriausybė nusprendė perkelti gyvenvietę toliau nuo radiacija užterštos ir mirtinai pavojingos Tečios upės.

Į Tečią valstybinis susivienijimas „Majak“, dabar priklausantis korporacijai „Rosatom“, šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje liejo savo radioaktyvias atliekas. Bet žmonės dar ilgiau nei pusę amžiaus gyveno greta, maudėsi Tečioje, skalbė drabužius.

Informacija apie upės užterštumą buvo išslaptinta tik devintojo dešimtmečio pabaigoje, bet net tada apie žmonių perkėlimą nebuvo kalbos. 2006 metais paaiškėjo, kad „Majak“ vėl pylė atliekas į upę nuo 2001 iki 2004 metų. Netrukus po to ir atsirado Naujojo Musliumovo projektas.

Naujasis Musliumovas buvo pastatytas vos už dviejų kilometrų nuo senojo – ir vėl užterštoje teritorijoje. Gyvenvietės žmonėms siūlė pasirinkti: buvo galima pasiimti milijoną rublių (apie 14,4 tūkst. eurų) ir išvykti, arba gauti naują „Rosatomo“ pastatytą namą už tą pačią sumą. Iš šešių šimtų šeimų per keturi šimtai nusprendė išvažiuoti. O 135 šeimos liko. Dar apie dešimt – pasiėmė pinigus, išvyko iš Musliumovo, bet paskui grįžo ir patys pasistatė namus naujojoje gyvenvietėje.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Naujojo Musliumovo gyvenvietė
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Naujojo Musliumovo gyvenvietė

„Greenpeace“ duomenimis, sergamumas vėžiu Musliumove tris kartus viršija Rusijos vidurkį.

Musliumovo žmonės, kaip užterštos teritorijos gyventojai, gauna 400 rublių (5,77 euro) kompensaciją vaistams, bet vaistinės čia nėra, nėra ir poliklinikos – tik bendrosios praktikos gydytojo punktas, vienas penkioms aplinkinėms gyvenvietėms. Apie šimtas Musliumovo gyventojų turi „spindulininko“ statusą – serga spinduline liga. Bet „spindulininko“ pažymėjimą gauti labai sunku, jis faktiškai išduodamas tik tiems, kam jau diagnozuota ketvirta vėžio stadija, iki pažymėjimo išdavimo daugelis tiesiog neišgyvena. „Spindulininkams“ mokamos papildomos išmokos, nors ir nedidelės.

Aplink Musliumovą net šešerios kapinės, kuriose nuolat vyksta judėjimas. Ant daugelio kapų – visai jaunų žmonių fotografijos. Vien lapkritį gyvenvietėje mirė keturi vietiniai žmonės – vyrai, jaunesni nei šešiasdešimties.

Ramilis pasakoja, kad mokyklos, kurioje jis dirba, rūsyje buvo ketinama įrengti dirbtuves, bet dėl per didelės radiacijos šios idėjos teko atsisakyti. Per pamokas alpsta ir vaikai, ir mokytojai.

Ramilis Muchamedjarovas Musliumove gimė ir užaugo. Prisimena, kaip būdamas vaikas žaisdavo ant užšalusios Tečios ledo ritulį. Kadangi bėgti namo vandens būdavo tingu, visi atsigerdavo tiesiog iš properšos.

Ramilis anksčiau buvo rajono tarybos deputatas, bet po infarkto atsisakė šių pareigų. Dabar mokykloje dėsto istoriją ir visuomenės pažinimą.

„Japonijoje po Hirošimos pas juos va kaip medicina pakilo. Devyniasdešimtaisiais japonai siūlėsi perimti mūsų teritorijos kontrolę: tirti, gydyti. Bet vyriausybė nesutiko. Dėl mūsų atidarė Biofizikos instituto filialą Čeliabinske, bet ten mus ne gydė, o tik tyrė. Srities ligoninėje neseniai uždarė mums skirtą reabilitacijos centrą – nusprendė, kad černobyliečiai jau išmirė, ir mes greitai išmirsime“, – pasakoja Ramilis.

Jis taip pat kalba, kad nusivylė oficialia medicina – dabar leidžia pinigus kelionėms pas netradicinės medicinos gydovus.

Taip jau susiklostė, kad Ramilis gyvena vienas. Ant jo svetainės sienų pigūs apmušalai ir šuniukų nuotraukos iš sieninio kalendoriaus, ant grindų – augalai loveliuose. Jauku, nors ir neturėtų taip būti: po gyvenvietės perkėlimo paaiškėjo, kad naujų namų rūsiuose kaupiasi radioaktyvios radono dujos. Ramilis pasakoja, kad mokyklos, kurioje jis dirba, rūsyje buvo ketinama įrengti dirbtuves, bet dėl per didelės radiacijos šios idėjos teko atsisakyti. Per pamokas alpsta ir vaikai, ir mokytojai. Net Švietimo ir mokslo ministerijos komisija buvo atvykusi, bet ji padarė išvadą, kad alpstama dėl neprivalgymo.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Radiacijos matavimas Tečios pakrantėje
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Radiacijos matavimas Tečios pakrantėje

Dozimetrų gyvenvietėje nėra. Pagrindinis vietos gyventojų dozimetras – savijauta: kai nutinka koks nors radioaktyvių teršalų išmetimas į aplinką, kyla spaudimas, pradeda skaudėti galvą. Musliumovo gyventojai prisimena, kad rugsėjo pabaigoje daugelis iš tiesų ėmė jaustis blogai, greitosios pagalbos automobiliui iš gretimo kaimo teko važinėti dažniau nei įprastai.

„O kur aš išvažiuosiu? Kaip be daržo išgyvensiu? Pas mane čia ir avietės, ir obuoliai, net abrikosai auga!“ – su pasididžiavimu aiškina Ramilis, paklaustas, kodėl nepanoro išvažiuoti, kai jam buvo suteikta tokia galimybė.

Daržas – rimta daugelio Musliumovo gyventojų atrama. Gyvenama čia iš esmės iš pensijos. Jeigu dirbama, tai mokykloje arba parduotuvėse. Tik neseniai atsidarė paukštynas.

Ramilis ne vienintelis toks mirtinai priaugęs prie šios mirusios žemės. Štai jo kaimynė Larisa pamėgino gyventi su šeima Krasnojarske, tačiau sugrįžo.

„Man geriau jau nebebus – tai kam kur nors bėgti? Kam mes kitur reikalingi? Noriu tik vieno – ramybės“, – sako Larisa.

Larisos motina gimė, užaugo ir numirė Musliumove sulaukusi 57-erių. Nuo vėžio. Larisos vyrui keturiasdešimt su trupučiu ir jis taip pat serga vėžiu. Šiemet nuo vėžio mirė du Larisos pusbroliai. Jos jaunesniajai anūkei dveji, o ji taip pat jau įtraukta į onkologo įskaitą.

Senasis Musliumovas

Senąją Musliumovo gyvenvietę prieš devynerius metus traktoriais sulygino su žeme. Ant plikos sniegu užbertos žemės liko vienintelis gyvenamasis plytinis namukas aprasojusiais langais. Tai Gilanio Dambajevo namas. Gilanis atsisakė persikraustyti į naująją vietą. Pro jo namo langus matyti senovinio plytinio dvaro griuvėsiai ir sugriautas pirklių Zlokazovų – buvusių baudžiauninkų, prakutusių Urale po baudžiavos panaikinimo – malūnas. Aplink plikas laukas, apaugęs aukšta sausa žole.

Į Musliumovą Dambajevas, norėdamas užsidirbti, atvažiavo kartu su broliu devintajame dešimtmetyje. Jau tuo metu buvo aišku, kad žemė čia mirtinai užteršta. 1999 metais Gilanis atsivežė visą savo šeimą – žmoną ir penkis vaikus: į jų namą prie Grozno pataikė tanko sviedinys. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, mirtis nuo nematomos radiacijos atrodė mažiau baisi nei nuo greitos kulkos.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Senasis Musliumovas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Senasis Musliumovas

Šiame plytiniame namelyje dar neseniai Gilanio Dambajevo šeima (žmona ir penki vaikai) gyveno kartu su jo brolio šeima (žmona ir du vaikai). 2000-aisiais Gilanis, pats pabėgėlis, „įsivaikino“ dar du senukus: jis priglaudė savo bendrame name senelę ir senelį iš Kazachstano, kurie buvo išvaryti iš šalies. Senukai neturėjo dokumentų, negaudavo pensijų. Gilanis pasirūpino, kad jiems būtų mokama pensija. Senelis visai neseniai mirė.

„Vietos administracija man sako: varyk tu juos šalin. O senutė Vera Ivanovna man: atiduosi į senelių namus – pasikarsiu“, – pasakoja Gilanis.

Perkraustant gyvenvietę Dambajevams, kaip ir visiems kaimynams, buvo pasiūlytas milijonas, bet Gilanis užsispyrė, kad taip nesąžininga, tokia pinigų suma turėtų būti skiriama atskirai kiekvienai šeimai. Brolis su šeima išvyko į kaimyninį Kunašako kaimą (69 kilometrai nuo Oziorsko), o Gilanis liko kovoti. Kovos patirtis pas jį didelė. Jis yra Čeliabinsko srities žmogaus teisių įgaliotinio padėjėjas, anksčiau net inspektuodavo kalėjimus ir izoliatorius.

Užaugusios Dambajevų dukros ištekėjo – kam pavyko išvykti į Čečėniją, kam į Čeliabinską. Sūnūs taip pat važinėja dirbti į Čeliabinską, bet dažnai grįžta į Musliumovą. Pats Gilanis ir jo žmona Zura iš čia niekur nevažiuos.

„Nėra kur važiuoti – gimtinėje nėra savo būsto, – skėsteli rankomis Dambajevas. – Statyboms pinigų nėra, įsigijimui irgi pinigų nėra.“

Pakeliui į Musliumovą stovi atminimo lenta radiacijos aukoms, kurią pastatė Nyderlandų užsienio reikalų ministerija. Užsieniečiai čia apskritai yra dažni svečiai. Gilanis su šypsena prisimena delegacijas, apsirengusias baltais skafandrais, saugančiais nuo radiacijos. Jį patį (tiesa, be skafandro) rodė per daugelio šalių televizijas. Dėl to rajono vadovas už kritines pastabas Dambajevą vadina amerikiečių agentu. Tačiau viskas, kas pas jį yra amerikietiško, – tai dozimetras, kurį jam padovanojo vienas čia apsilankęs ekologas iš JAV.

Pasiėmę šį dozimetrą mes su Gilaniu einame prie Tečios – patikrinti jos radiacinio užterštumo lygį.

„Scanpix“/AP nuotr./Žvejys gaudo žuvį ežere, besiribojančiame su Tečios upe.
„Scanpix“/AP nuotr./Žvejys gaudo žuvį ežere, besiribojančiame su Tečios upe.

Upė jau pasidengė ledu, pakrantėje riogso apleistos supuvusios užtvankos lentos, šnara sausi meldai. Leidžiamės prie Tečios, dozimetras pradeda beviltiškai traškėti. Gilanis pasakoja, kad vietiniai iki šiol šioje upėje gaudo žuvį ir veža ją parduoti į Čeliabinską. Jų klausia: „Kodėl taip elgiatės?“ O jie atsako: „Mus nuodija – ir mes nuodysime!“

Prie pat upės krašto priartintas dozimetras rodo iki 7 tūkstančių mikrorentgenų per minutę. Norma – trisdešimt.

Argajašas (32 kilometrai nuo Oziorsko)

Rugsėjį–spalį Argajašo gyvenvietėje, kurioje gyvena per 10 tūkstančių žmonių, „Rosgidromet“ užfiksavo ekstremaliai aukštą užterštumą: radiacinis fonas buvo viršytas 986 kartus, lyginant su ankstesniais mėnesiais. Buvo aptikti ir rutenio-106 pėdsakai. Bet kaime panikos nejusti: daugelis net negirdėjo apie pavojingus teršalus, kiti šią informaciją vertina skeptiškai.

Ritualinių paslaugų biuras – nedidelis paviljonas, įsikūręs visai greta Argajašo stoties. Pasienyje lygiomis eilėmis sustatyti įvairiausi kryžiai. Už stalo sėdi maždaug penkiasdešimties metų moteris, prisistato Valentina Ivanovna.

Paklausta, ar girdėjo ką nors apie radioaktyvų debesį, atsako: „Rašė, bet kas žino. Na, gal ne veltui rašė. Bet mums niekas nieko nesakė. Valdžia tyli.“

Ar nebijo? „O ko bijoti? Vieną kartą gyvename! Mes jau pripratę. Černobylyje juk irgi kai kas liko gyventi.“ Ar nepradėjo klientai dažniau kreiptis? „Viskas stabilu. Na bet tai ne iš karto pasireiškia, su laiku, gal po kokių dešimties metų.“

Ar nebijo? „O ko bijoti? Vieną kartą gyvename! Mes jau pripratę. Černobylyje juk irgi kai kas liko gyventi.“

Argajašo rajono administracijoje žurnalistei su klausimais apie radiacinę taršą pasiūlė kreiptis į vietinio komunalinių paslaugų ir miesto plėtros skyriaus atstovę Elmirą Chabibuliną.

„Mūsų administracijoje kokio nors ekologo nėra. Aš pati dėl šių klausimų paskambinau į srities ekologijos ministeriją, man pasakė, kad už tai atsako Čeliabinsko srities visuomenės saugos ministerija. Mačiau laidą per srities televiziją. Mūsų visuomenės saugos ministras Jevgenijus Savčenka sakė: jokio pagrindo panikai nėra. Ir viskas. Kad būtų užfiksuoti teršalai, reikalingi prietaisai, specialistai, o mūsų administracijoje nieko to nėra. Kai pasirodė informacija apie rutenį, aš buvau Čeliabinske, ekologijos filmų festivalyje. Grįžtu – skambina giminaičiai: kas ten pas jus vyksta? O pas mus ramu, jokios panikos. Mes apskritai galvojame: gal tai buvo kokia „antis“? Bet net jei ir pasklido teršalai rugsėjį, jau vėlu skambinti varpais. O ką apie tai kalba pas jus Maskvoje“, – klausia E.Chabibulina.

Kyštymas (15 kilometrų nuo Oziorsko)

Galina Ustinova gimė Nadyrovo Tilto kaime, kuris stovėjo ant Tečios kranto. Dabar to kaimo nebėra – jį sulygino su žeme po avarijos komplekse „Majak“ 1957-aisiais. Galinai buvo vos treji metai, kai jos šeimą evakavo. O iki trejų metų tėvai ją ir maudė Tečioje, ir palutes skalbė. Ir mirė nuo vėžio.

Dabar Galina su vyru Saša gyvena Kyštymo mieste, mediniame vieno aukšto name. Jų namas kuklus, bet su pretenzija į prabangą – su kilimais ant sienų ir lubų. Visi kiti paviršiai kruopščiai uždengti klijuotėmis. Greta fotelio stovi kėdė-tualetas neįgaliajam. Prasideda kasdienis ritualas: duktė Julia atsiklaupia prieš motiną ant kelių ir ima perrišinėti tvarsčius ant jos ištinusių, opomis nusėtų kojų.

Kai perrišimas baigiasi, žurnalistė pakviečiama prie stalo. Stalą padengia Julia, iki jo sunkiai vilkdama kojas prieina motina.

Saša sėdasi greta žmonos ir pradeda pokalbį: „Mane armijoje išmokė, kad žvirbliai – patys jautriausi radiacijai paukščiai. Aš juo šeriu. Šiandien neatskrido – reiškia, išleista nauja teršalų porcija. Štai rugsėjį žvirblių iš viso nebuvo! Bet, matyt, nenorima gąsdinti žmonių: apie tą rutenio debesį tik per televizorių kalba – o pas mus čia tyla, neafišuojama. Man apskritai atrodo, kad nieko ir nebuvo. Tai virš Prancūzijos kažkoks palydovas sprogo, o ant mūsų kaltę verčia.“

Nematomas radiacinis pavojus – tik šventinio užstalės pokalbio su atvykusia žurnaliste tema, o šiaip kasdien ir kitų rūpesčių pakanka. Saša ir Galina turi didelį ūkį. Jį tvarkyti reikia daug pastangų, tačiau ant stalo – viskas savo.

„Prieš porą metų rinkome vyšnias, uogos buvo va tokios gigantiškos, – Galina rodo savo kumštį. – Ir dar tokios neįprastos, pailgos. O mes jas valgome! Mes nebijome: mano sode nitratų nėra, viską mėšlu tręšiame.“

Pietums Ustinovai šį kartą gamino guliašą. O kai kada jie troškina mėsą orkaitėje arba verda plovą. „Mes iš privatininkų neperkame, – tikina Galina. – Tik iš parduotuvės, patikrintą!“

„Mėsoje ir žuvyje radiacija nėra labai baisi, jeigu žinai, kaip valgyti, – sutrikusią žurnalistę ramina Saša. – Radiacija kaupiasi kauluose, per minkštuosius audinius ji prasiskverbia kiaurai! Tu tik kauliukų nečiulpk. Ir tada viskas normalu.“

Na o vyriausiasis Čeliabinsko srities onkologas Andrejus Važeninas, reaguodamas į naujienas apie rutenio teršalus, agentūrai „Interfax“ pareiškė, kad duomenų apie pavojingas radiacijos koncentracijas jis neturi. Tiems, kas smarkiai nerimauja, gydytojas parekomendavo „žiūrėti futbolą ir gerti alų“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų