Gyvybiškai svarbus tiek Rusijai, tiek Ukrainai: ar karo baigtį lems geležinkelis?

Traukiniai „Ukrzaliznycia“ vis dar kursuoja. Praėjusią savaitę lakoniškame Ukrainos valstybinės geležinkelių bendrovės pareiškime tik pranešta, kad 20 jos tolimojo susisiekimo traukinių vėluoja iki 12 valandų. Per pastarąsias dvi savaites Rusijos kariuomenė suintensyvino išpuolius prieš Ukrainos geležinkelių tinklą visoje šalyje. Trečiadienį buvo smarkiai apgadintas geležinkelio tiltas per Dniepro upę, o po to nukentėjo kelios geležinkelio stotys Ukrainos vakaruose ir pietuose.

Daugelis stočių buvo užpultos ir anksčiau, tarp jų – rytinio Kramatorsko miesto: balandžio 8 d. jį susprogdinus žuvo mažiausiai 50 žmonių. Rusijos raketų taikiniais vis dažniau tampa provincijos stotys, elektros pastotės ir geležinkelio tiltai.

Geležinkelių tinklas būtinas išlikimui

Rusija turi svarių priežasčių keisti savo taktiką. Per pirmuosius du karo mėnesius Ukrainos geležinkelių bendrovė virto svarbiausia šalies logistikos operacija. Ukrainos geležinkelių tinklas driekiasi apie 22 tūkst. kilometrų. Prieš karą „Ukrzaliznycia“ buvo viena didžiausių šalies darbdavių, joje dirbo daugiau kaip 230 tūkst. darbuotojų. O vos prieš dešimt metų Ukraina investavo apie 700 mln. eurų (740 mln. JAV dolerių), kad pagerintų savo geležinkelių infrastruktūrą ir riedmenis prieš 2012 m. UEFA Europos futbolo čempionatą. Todėl Ukrainos geležinkeliai yra gana modernūs.

Šalis taip pat turi platų greitkelių tinklą. Tačiau labai nedaugelyje jų – daugiausia prie didžiųjų miestų – yra daugiau nei po vieną eismo juostą kiekviena kryptimi. Daugelis nacionalinių greitkelių iš tikrųjų yra labai prastos būklės ir nelabai tinka sunkioms medžiagoms vežti.

Todėl geležinkelis tapo Ukrainos pasipriešinimo simboliu. Juo į šalies rytus gabenami ginklai, pagalba ir atsargos. Juo evakuojami milijonai bėgančių žmonių. Dabar jis taip pat veža šeimas atgal į teritorijas, kurias anksčiau buvo užėmę Rusijos kariai. Juo į Kijevą atvyko svarbūs svečiai, pavyzdžiui, JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas, ES Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir Vokietijos opozicijos lyderis Friedrichas Merzas.

Imago / Scanpix nuotr./Friedrichas Merzas

Geležinkelis vis dažniau atlieka svarbų vaidmenį gabenant eksportui skirtas prekes. Prieš karą 50 proc. Ukrainos importo ir eksporto vyko per Odesos jūrų uostą. Rusijai pradėjus Juodosios jūros pakrantės blokadą, Ukraina vis dažniau stengiasi geležinkeliu eksportuoti į Vakarus tokias prekes kaip kviečiai, anglis, plienas ir chemijos produktai.

Stebėtinai tvirta

Pirmaisiais karo mėnesiais geležinkelių sistema pasirodė esanti stebėtinai tvirta ir lengvai prisitaikanti. Tinklas turi daug atšakų, o kai bėgių ruožai subombarduojami, dažnai pavyksta greitai rasti alternatyvius maršrutus. „Kai kuriais atvejais sugadintas geležinkelio linijas galime suremontuoti vos per kelias valandas“, – šios savaitės pradžioje Amerikos naujienų transliuotojui NBC sakė Ukrainos geležinkelių keleivių kompanijos generalinis direktorius Oleksandras Percovskis.

„Kai kuriais atvejais sugadintas geležinkelio linijas galime suremontuoti vos per kelias valandas“, – sakė Ukrainos geležinkelių keleivių kompanijos generalinis direktorius.

Jo viršininkas Oleksandras Kamyšinas CNN sakė, kad dabar bendrovėje veikia „plokščia“ valdymo struktūra. Pasak jo, maršrutų vadovai dabar gali priimti sprendimus vietoje, neprašydami savo vadovų leidimo. Remonto darbai gali būti atliekami be biurokratijos ir per trumpesnį laiką nei įprastai. O.Percovskis pripažino, kad nors sugadintų ar sunaikintų tiltų taip greitai suremontuoti nepavyko, „svarbiausia, kad galime toliau eksploatuoti sistemą, nepaisant suintensyvėjusių išpuolių“.

Vis dėlto tai padaryti kasdien darosi vis sunkiau. Geležinkelio darbuotojams tenka planuoti maršrutus, kurie aplenkia ypač pavojingas vietoves. Tvarkaraščius dažnai tenka keisti akimirksniu; apie tai pranešama geležinkelio bendrovės socialinės žiniasklaidos kanalais. O raketų atakų prieš geležinkelio objektus beveik kasdien daugėja.

Geležinkelių tinklas gyvybiškai svarbus abiem pusėms

Dėl Ukrainos geležinkelių sistemos nuo pat pradžių vyko aršios kovos. Rusija bandė greitai perimti Ukrainos geležinkelių logistikos centrų didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Charkive ir Kyjive , kontrolę, tačiau jai sutrukdė Ukrainos pasipriešinimo jėga. Tuo pat metu Ukrainos kariuomenei ir kai kuriems Baltarusijos geležinkelių operatoriams pavyko sunaikinti arba sabotuoti geležinkelio jungtis tarp Rusijos ir Baltarusijos – kelius, kurie būtų buvę labai svarbūs perskirstant dideles Rusijos kariuomenės pajėgas.

Logistiniu požiūriu Rusijos kariuomenė visada buvo labai priklausoma nuo geležinkelių tinklo. Rusija yra didžiulė teritorija, apimanti daug sudėtingų vietovių – stepių, amžinojo įšalo, sezoninių potvynių zonų. Todėl jos nuolatinė motorizuotoji sausumos kariuomenė visada priklausė nuo geležinkelių tinklo kariams, maistui ir degalams gabenti. „Jei kariuomenė negali naudotis geležinkeliais, ji turi pasikliauti keliais“, – rašė Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto (RUSI) Rusijos ekspertė Emily Ferris žurnalo „Foreign Policy“ komentare.

Tačiau E.Ferris komentuoja, kad Rusijos pajėgos neturi pakankamų maisto ir degalų atsargų, kad galėtų palaikyti antžeminius puolamuosius veiksmus, kuriais siekiama užimti Ukrainos teritoriją, esančią per toli nuo geležinkelio.

„Šiaurėje, – rašo ji, – Rusijai taip ir nepavyko užvaldyti nė vieno geležinkelio mazgo Černigovo mieste ar aplink Ukrainos sostinę Kyjivą, įstrigo daugybė karinių transporto priemonių.“ Kai kurios iš šių transporto priemonių buvo tiesiog paliktos.

Nauji taikiniai, nauja taktika

Tačiau dabar Rusija iš naujo apibrėžė savo karo tikslus ir daugiausia dėmesio skiria teritorijoms šalies rytuose ir pietryčiuose užkariauti. Tačiau, kaip pažymi E.Ferris, Rusijos kariuomenė visiškai nekontroliuoja geležinkelio logistikos mazgų Charkive ir pietų Ukrainoje, kurių dalis per mūšius taip pat buvo beveik visiškai sunaikinta. Tai, pasak jos, reiškia, kad kol kas jie negali „užgrobti vietinės geležinkelių infrastruktūros, kad galėtų transportuoti savo infrastruktūrą ir karius toliau į Ukrainą ir užimti daugiau teritorijos“.

Vis dėlto tai nieko gera nežada likusios Ukrainos dalies geležinkelių tinklui. Pasikeitę Rusijos karo tikslai reiškia, kad jos kariuomenei nebereikia šių geležinkelių sistemų jokiam savo žygiui į priekį. Kadangi Rusijai nepavyko užgrobti Ukrainos geležinkelių tinklo, dabar ji ketina jį bent iš dalies sunaikinti, visų pirma siekdama nutraukti Vakarų ginklų tiekimą į frontą. Todėl tai, kiek ilgai Ukraina sugebės išlaikyti savo geležinkelių infrastruktūrą, tikriausiai bus lemiamas veiksnys šiame kare.