Sankt Peterburge susitiko Turkijos ir Rusijos vadovai. Tai buvo pirmasis Vladimiro Putino ir Recepo Tayyipo Erdogano susitikimas po abiejų šalių santykius smarkiai pabloginusio incidento, kai Ankaros pajėgos numušė Turkijos oro erdvę pažeidusį Rusijos karo lėktuvą ir išprovokavo gilią diplomatinę krizę.
Nuo tada Maskva Ankarai įvedė ekonomines sankcijas, tačiau Turkija atsiprašė Rusijos dėl numušto lėktuvo ir šalių santykiai pastebimai ėmė šiltėti. Abu prezidentai pareiškė sieksiantys atkurti dvišalius santykius, kokie buvo prieš krizę.
– Šią savaitę pamatėme tam tikrų geopolitinių pasikeitimų politikos arenoje. Kaip turėtume vertinti ir suprasti V.Putino ir R.T.Erdogano susitikimą?
– Tai proceso dalis. Santykių normalizacija jau tęsėsi keletą mėnesių. Ypač santykiai ėmė gėrėti po to, kai Turkija atsiprašė Rusijos dėl numušto karo lėktuvo, tačiau akivaizdžiausi pokyčiai ėmė matytis po nepavykusio karinio perversmo Turkijoje. Incidentas, kai buvo numuštas Su-24, iš dalies priminė diversiją. Jei pažvelgtumėte į ilgalaikius Rusijos ir Turkijos santykius, pastebėtume, kad jie visada susidėjo iš dviejų segmentų – bendradarbiavimo ir konkurencijos.
Abi šalys gerai žino viena kitos siekius, o V.Putinas ir R.T.Erdoganas gerai supranta vienas kitą. Jų valdymo forma vis labiau panašėja. Tačiau karas Sirijoje iš esmės pakenkė šalių santykiams ir jų pozicijoms. Bet dalykas tas, kad abi šalys bent jau kol kas išsprendė tuos nesutarimus. Galima sakyti su Turkijos atsiprašymu buvo neutralizuotas šalių tarpusavio konfliktas ir jis šiuo metu valdomas.
– Ar tai reiškia, kad Turkija linksta į Rusijos pusę, ypač, kai žinome, kad jos santykiai su Europos Sąjunga (ES) ir JAV nėra pačioje geriausioje fazėje? Ar Vakarai turėtų dėl to sunerimti?
– Taip, žinoma, Turkija linksta į Rusijos pusę, bet tik iki tam tikros ribos. Kai Turkijos santykiai su Vakarais prastėja, galima spėti, kad ji atsisuks į Rusiją. Tokių epizodų buvo net ir Šaltojo karo laikais.
Vis dėlto Turkija išlieka priklausoma nuo Vakarų – NATO ir JAV, net ir nepaisant šiandien jaučiamo priešiškumo dvišaliuose Jungtinių Valstijų ir Turkijos santykiuose ar antiamerikietiškų nuotaikų šalyje. Antra, Turkija išlieka ekonomiškai integruota į Europos rinką, ES išlieka viena svarbiausių prekybos partnerių. Iš ten Turkija sulaukia didelių investicijų. Taigi Rusija strategiškai nėra alternatyva Turkijai. Žinoma, geri santykiai su Rusija Turkijos veiksmams suteikia kažkiek autonomijos.
– Akivaizdu, kad R.T.Erdoganas nesulaukia didelės paramos iš Vakarų ir yra stipriai kritikuojamas. Ar Rusija bandys išnaudoti šią situaciją?
– Taip, pozicija Rusijai svari, tai abipusiškai naudinga situacija. Jei Turkijos santykiai, ypač su Jungtinėmis Valstijomis, dar labiau pablogės, Rusijos vaidmuo santykiuose su Turkija turėtų ryškėti. Iš kitos pusės, jei Vakarai ir, ypač, ES nuolaidžiaus R.T.Erdoganui, tai sukurs precedentą, kad Rusija, V.Putinas ir jo režimas gali būti toleruojami. Taigi, jei kiltų rimtesnių nesutarimų tarp Turkijos ir Vakarų, Rusija yra gerose pozicijose patraukti Turkiją į savo pusę. Tai Rusija tikrai gali padaryti. Tai nebūtų naujas fenomenas, nes šią taktiką ji yra taikiusi ne kartą.
– Turkijai Rusija taip pat svarbi ir ne tik dėl geopolitinių aspektų, bet ir ekonomiškai. Kokį vaidmenį ekonomika užima šioje situacijoje?
– Iš tikrųjų didelį vaidmenį. Krizė, kuri prasidėjo lapkritį, atnešė didžiulių ekonominių nuostolių. Pirmiausia, Turkijos turizmo sektoriui, bet taip pat ir statybų verslui, kuris turėjo nemažai projektų Rusijoje. Dėl Rusijos sankcijų Turkijai dalis šalies ekonomikos sektorių tikrai stipriai nukentėjo.
Čia reikia paminėti ir kitą labai svarbų aspektą – energetikos sektorių. Turkija išlieka priklausoma nuo Rusijos energijos tiekimo, šalis šiuo požiūriu ne daug kuo skiriasi nuo Rytų ar Centrinės Europos. Rusijai taip pat svarbu išsaugoti Turkiją, nes ji antra po Vokietijos pagal perkamas dujas.
Turkija žino, kad jai reikia ieškoti daugiau alternatyvų, kitų tiekėjų ir kitų išteklių. Ypač dėlto, kad Rusija nepasiūlo geriausių kainų. Jei ekonomika šias šalis vienija, ji taip pat išryškina ir skirtingus interesus ar kuria konfliktus. Tai labai sudėtinga dinamika, kurią turi suvaldyti abi šalys.
– Kitas svarbus aspektas, kurį norėčiau aptarti, yra Sirija. Anksčiau matėme Rusijos ir Turkijos nesutarimus dėl Sirijos, jos teritorijų. O kaip dabar? Ar gali nuspėti, kokių veiksmų imsis Turkija ir Rusija Sirijoje?
– Prezidentų susitikimas nebuvo skirtas rezultatams pasiekti. Iš esmės prezidentai deklaravo, kad jie pradėjo kalbėtis dėl Sirijos, tačiau sunku pasakyti, ar jų pozicijos sutampa, ypač dėl Alepo. Rusijos ir Turkijos kompromisas dėl Sirijos man neatrodo įmanomas.
Šalys įsipareigojo imtis veiksmų ar pradėti kalbėtis dėl Sirijos, tačiau tai nebus lengva. Prieš trejus ketverius metus, galima sakyti, Turkija ir Rusija sutarė, kad Sirijos klausimu jos turi priešiškas pozicijas. Manau, šis scenarijus yra labiausiai tikėtinas – spręsti ir matyti Sirijos problemą iš skirtingų pusių.
– Žvelgiant į istoriją, kokie buvo Rusijos ir Turkijos santykiai anksčiau? Turkija buvo NATO narė ir Vakarų buvo laikyta sąjungininke, bet galbūt tai buvo tik vienas požiūrio taškas.
– Taip, Turkijos santykiai su JAV ir NATO narėmis visada svyravo ir buvo neramūs. Net ir šaltojo karo metais santykiuose su Turkija kildavo problemų. Ankaros santykiai su Maskva šiltėjo, pavyzdžiui, 1960 m. ar po įsiveržimo į Kiprą 1974 m.
Turkija niekada nebuvo patogi NATO narė. Ji visada turėjo labai stiprų nacionalinį interesą, ir tai paaiškina, kodėl ji net ir šaltojo karo laikais suartėdavo su Sovietų Sąjunga, o vėliau – Rusija. Turkijos santykiai su Maskva nebuvo varžymasis kaip, pavyzdžiui, su Vašingtonu šaltojo karo laikais. Žinoma, konkurencijos momentas dvišaliuose Turkijos ir Rusijos santykiuose buvo ir yra, bet taip pat labai svarbu nepamiršti ir strateginio bendradarbiavimo, kai šalis susieja bendras interesas.
