Buvusi JAV valstybės sekretorė antradienį vadovauja kruopščiai surežisuotam savo naujų memuarų „Sunkūs sprendimai“ (Hard Choices) pristatymui. Daugelis stebėtojų šios knygos pristatymą interpretuoja kaip neoficialią numatomos 2016 metų prezidento rinkimų kampanijos pradžią.
Per ketverius vadovavimo JAV diplomatijai metus 112-oje valstybių apsilankiusi H.Clinton nušviečia, kaip bendravo su galios žaidėjais, esančiais sunkiausių pasaulio problemų centre, ir kaip jos ryšiai su jais dažnai nustatydavo toną derybose.
„Asmeninis elementas tarptautiniuose reikaluose reiškia daugiau, nei daugelis tikėtųsi“, – rašo ji.
Tarp sunkiausiai sukalbamų lyderių jai pasirodė V.Putinas, žlugus Baracko Obamos kadencijos pradžioje skelbtam santykių su Rusija „perkrovimui“.
„Jis visuomet bando tave, visuomet stumia ribas“, – rašo ji apie Rusijos prezidentą, kurį vadina autokratišku lyderiu, „trokštančiu daugiau valdžios, teritorijos ir įtakos“.
Kritikuodama Kremliaus įvykdytą Krymo perėmimą ir Rusijos agresiją Rytų Ukrainoje, H.Clinton perspėjo, kad tokie žingsniai gali atsigręžti prieš šalį, kurios ekonomika jau ir taip stringa.
„Pagalvokite apie ilgalaikius strateginius interesus, kurių Rusija galėtų siekti, jei Putinas nebūtų įstrigęs ties sovietų imperijos atgavimu ir kitokių nuomonių šalies viduje slopinimu“, – rašo ji.
Tuo tarpu Hu Jintao buvo ne taip tiesiogiai kovingas, labiau veikė pagal scenarijų ir būdavo mandagus, 635 puslapių knygoje rašo H.Clinton.
Kadangi JAV ir Kinija yra didžiausios pasaulio ekonomikos, tokių lyderių kaip Hu Jintao nuspėjamumas (ir) formalumas H.Clinton atrodo prasmingas. Bet ji pabrėžė, kad Hu Jintao trūko asmeninio autoriteto, kokį turėjo tokie jo pirmtakai kaip Deng Xiaopingas.
„Hu man atrodė labiau kaip atitolęs tarybos pirmininkas, o ne realus vadovas“, – paaiškina ji ir pamini savo keliones į Pekiną, kurių metu dažnai vaisingesni susitikimai būdavę su žemesnio rango pareigūnais.
„Kiek realiai jis kontroliavo visą didžiulį Komunistų partijos aparatą, liko neatsakytas klausimas“, – rašo ji.
„Džentelmenas“, „Karingas povas“
Buvusi JAV valstybės sekretorė negaili kritikos M.Ahmadinejadui, kurį vadina „Holokausto neigėju ir provokatoriumi, kuris įžeidinėdavo Vakarus kiekviename žingsnyje“.
Buvęs Irano lyderis pasirodė kaip karingas povas, išdidžiai vaikštinėjantis pasaulio scenoje ir nenorintis gerinti šaltų santykių su Vašingtonu, kad būtų galima pradėti prasmingas derybas dėl prieštaringai vertinamos Teherano branduolinės programos. Toks jo užsispyrimas prisidėjęs prie Vašingtono sprendimo įvesti sankcijas Iranui.
„Prezidento Ahmadinejado antroji kadencija buvo katastrofa ir jo politinis autoritetas namuose žlugo“, – teigia H.Clinton.
Ji rašo, jog tai, kad ji daug metų pažinojo Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu, padėjo kartais įtemptiems jų debatams dėl Artimųjų Rytų taikos proceso ir Irano branduolinės programos, kurią, kaip ji teigia, B.Netanyahu laikė didesne ir labiau neatidėliotina grėsme Izraelio ilgalaikiam saugumui nei palestiniečių konfliktas.
„Sužinojau, kad Bibi (B.Netanyahu) kovotų, jei jaustų, kad yra spaudžiamas į kampą, bet jei užmegzdavai ryšį su juo kaip su draugu, būdavo šansas kažką pasiekti“, – rašoma H.Clinton knygoje.
Tarp kitų JAV sąjungininkų nedaugelis valstybės sekretorei padarė tokį įspūdį kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kurią ji vadina įtakingiausia lydere Europoje.
„Ji nešė Europą ant savo pečių“, – parašė ji apie A.Merkel, kurią pirmą kartą susitiko 1994-aisiais, kai drauge su vyru, tuometiniu prezidentu Billu Clintonu, buvo nuvykusi į Berlyną.
Visiška priešingybė tokiems lyderiams, kaip rami ir santūri A.Merkel, buvo Prancūzijos eksprezidentas Nicolas Sarkozy, kuris dažnai leisdavosi į „greitašaudžius, kone sąmonės srauto monologus“ dėl užsienio politikos, tiesiog ištraukdavusius patalpoje visą deguonį.
„Jis liežuvaudavo, atsainiai vadindavo kitus pasaulio lyderius išprotėjusiais ar silpnavaliais, – rašo ji. – Vienas buvo vaistus ryjantis maniakas, kitas turėjo karines pajėgas, kurios nežinojo kaip kovoti, o dar kitas buvo iš ilgos gyvulių eilės.“
Tačiau H.Clinton tvirtina, kad „nepaisant jo energijos, (N.Sarkozy) visuomet buvo džentelmenas“.
