Th.van Kirkas buvo bombonešio „Enola Gay“ šturmanas. Šis bombonešis 1945 m. rugpjūtį vykdė specialiąją užduotį – nušluoti nuo žemės paviršiaus Hirosimą ir greičiau baigti karą. Neseniai žiniasklaida paskelbė Theodore'o interviu laikraščiui „Guardian“.
Šiuo metu pilotas T.Kirkas gyvena Atlantos priemiestyje, jaukiuose namuose. Jo namų lentynos lūžte lūžta nuo knygų apie karo istoriją, o sienos apkabinėtos karo lėktuvų nuotraukomis.
Keista, tačiau rugpjūčio 6 d. (Hirosimos tragedijos data) šis žmogus nesuplanavęs ypatingų susitikimų, todėl mielai duoda interviu.
Tiesa, iki šiol rugpjūčio 6 d. visi 11ža Japonijos bombardavimui ruošęsi pilotai būdavo kviečiami į mažytę Tiniano salą Ramiajame vandenyne. Būtent šioje saloje prieš 65 metus prasidėjo karo operacija, kuri pakeitė pasaulį.
Tačiau Th.van Kirkas šiais metais atsisakė kvietimo, nes jau nebeturi galimybės sutikti bendražygių – paskutinis mirė vos prieš kelis mėnesius.
Tad dabar Theodore'as – vienintelis likęs gyvas bomobonešio B–29 „Enola Gay“ ekipažo narys.
Piloto patirtis
Th.van Kirkas šio lėktuvo ekipažo nariu tapo būdamas 24-erių. Iki to laiko jis jau buvo sukaupęs nemažai patirties: atliko apie 50 kovinių skrydžių Europoje ir Šiaurės Afrikoje. Daugumą šių užduočių jis vykdė su savo draugais pilotais Paulu Tibbetsu ir Thomu Ferebee. Vėliau ši trijulė ir tapo Hirosimos operacijos smogiamąja jėga.
Likus pusmečiui iki istorinės operacijos, Th.van Kirkas su draugais buvo išsiųstas į specialias treniruotes Jutos valstijoje. Mokymų esmė – bombardavimas ypatingo slaptumo sąlygomis. Žodžiai „atominis“, „branduolinis“ tą kartą nebuvo minėti nė karto.Mums tik užsiminė, kad turėsime padaryti kažką, kas gerokai sutrumpins ar net nutrauks karą.
„Mes žinojome, kad vyksta kažkas ypač slapta. Mums tik užsiminė, kad turėsime padaryti kažką, kas gerokai sutrumpins ar net nutrauks karą. Ir dar sakė, kad mūsų „gaminys“ sugriaus miestą. Mūsų karo bazėje nuolat šurmuliavo šimtai fizikų. Ir tik visiškas kvailys nebūtų numanęs, kad kalbama apie atominę bombą“, – atvirauja karo veteranas.
Likus vos keliems mėnesiams iki operacijos pradžios, parengiamųjų darbų grafikas labai suintensyvėjo.
„...Komandai buvo paaiškinta, kad bomba, kurią teks numesti, tokia galinga, jog lėktuvas sprogimo metu turės būti nutolęs nuo jos per saugų 11 mylių atstumą (17,7 km). Todėl bombonešio konstrukcija buvo maksimaliai palengvinta, kad greičiau galėtų nutolti nuo bombos“, – varto atminties puslapius pilotas.
Rugpjūčio 5 d. Tiniano saloje įvyko paskutinis susirinkimas. Pilotams buvo įsakyta labai gerai išsimiegoti, bet karo lakūnai nepakluso: Kirkas, Tibbetsas ir Ferebee visą naktį kortomis žaidė pokerį.
„Na, patys pagalvokite. Valdžia iš pradžių praneša, kad teks numesti pirmą atominę bombą, o paskui įsako eiti ramiai miegoti. Juk tai neįmanoma!“ – piktinasi Kirkas.
„Metame bombą“
Lėktuvas „Enola Gay“, taip pavadintas vado pulkininko Tibbetso mamos garbei, iš salos pakilo rugpjūčio 6 d. 2.45 val. Th.van Kirkas buvo jo šturmanas. Iki taikinio buvo likę kiek daugiau nei 2 800 km. Theodore'as lėktuvą į paskirties vietą atskraidino pavėlavęs tik 15 sekundžių. Tai labai geras rezultatas.
Pilotas rodo borto žurnalą. Jame įrašas: „9.15 val. (Japonijos laiku 8.15 val.) – metame bombą.“ Lygiai po 43 sekundžių bomba, kurią ekipažas vadino mažyle, sprogo likus apie 580 metrų iki Hirosimos.Valdžia iš pradžių praneša, kad teks numesti pirmą atominę bombą, o paskui įsako eiti ramiai miegoti.
Vos bomba nukrito į žemę, lėktuvą staiga mestelėjo aukštyn. „Mes dar stengėmės ištiesinti lėktuvą, kai kažkur už nugaros nugriaudėjo sprogimas. Viskas, ką pamatėme – labai ryškus blyksnis, beveik kaip fotografo blykstės. Dar po kelių akimirkų lėktuvą pasiekė sprogimo banga. Smūgis buvo neįtikėtinai stiprus. Vien nuo garso lėktuvas galėjo subyrėti dalimis“, – prisimena pilotas.
Ta banga, sudrebinusi lėktuvą, sparčiai kylantį į viršų, tuo pat metu nuo žemės paviršiaus nušlavė 8 kv. kilometrus Hirosimos. Įvairių šaltinių teigimu, iškart žuvo 70 tūkst. žmonių, daugiausia civilių... Dar 140 tūkst. nuo sužeidimų ir spindulinės ligos mirė iki 1945-ųjų pabaigos.
Pilotas: žmonės visada nukenčia...
Dabar Th.van Kirkui – 89 metai. Gal ir neteisinga jam užkrauti visą moralinę naštą už šimtų tūkstančių žmonių kančias. Prezidentas H.Trumenas, įsakęs numesti atominę bombą, 1948 metais susitikimo metu Tibbetsui pasakė: „Aš esu tas, kuris jus ten siuntė. Jei dėl to išgirsite priekaištų, nukreipkite juos man.“Smūgis buvo neįtikėtinai stiprus. Vien nuo garso lėktuvas galėjo subyrėti dalimis...
O kaip pats lėktuvo šturmanas Theodore'as susitaikė su mintimi, ką jis padarė pasauliui? Ir ypač Hirosimos žmonėms?
„Tokius dalykus apgalvoji iš anksto. Ir mesdamas bombas virš okupuotos Prancūzijos ar Šiaurės Afrikos. Tu visuomet žinai, kad žmonės ten apačioje smarkiai nukentės“, – aiškina veteranas.
Ar jo nejaudina netgi tai, kad dauguma žuvusiųjų Hirosimoje – taikūs civiliai?
„Jei negali susitvarkyti su šia psichologine kliūtimi, tai toks tu ir karo lakūnas. Turi galvoti protu ir pasverti kiekvieną veiksmą, atsiriboti. Tuo metu mes visi trys nusprendėme: numesime bombą ant Hirosimos nes tokia yra JAV valia tuo metu“, – sakė jis ir pridūrė – Nežinau kito būdo kariauti, nežudant žmonių. Jei žinote, pasakykite man, kaip tai daryti.“
Kirkas prisipažino, kad Hirosimos tragedija nesukėlė jam nakties košmarų. Jo manymu, tai puikaus JAV karinių oro pajėgų specialistų pshologinio pasirengimo rezultatas. Vykdai užduotis ir jokios savianalizės.
Po kelių dienų analogiška karo operacija buvo įvykdyta Nagasakyje. Japonija kapituliavo.
Kai žurnalistai piloto, savo akimis vėliau mačiusio nuo radiacijos sudegusių japonų šešėlius, paklausė, ar jis gailisi, kad skrido „Enola Gay“ ir nušlavė nuo žemės paviršiaus daugybę žmonių bei pastatų, Kirkas atsakė paprastai: „Ne. Aš visuomet didžiavausi, kad buvau „Enola Gay“ ekipažo narys. Karas baigėsi rugpjūčio 14 d. Nežinau, kada būtų pasibaigęs tas karas, jei mes nebūtume numetę tos bombos. Jei vėl susiklostytų tokios pat istorinės aplinkybės, nedvejodamas padaryčiau tą patį.“
Žinoma, Kirko atsakymai į tokius klausimus kiek nervingi, tačiau pabandykite suprasti žmogų, kuris jau 65 metus atsakinėja į tuos pačius klausimus apie per karą žuvusius žmones.
