Į Gyvačių salą žuvusiųjų pargabenti plaukusiems ukrainiečiams – rusų nelaisvės siaubas: tardė, mušė, pjudė šunimis

Tai, ką ši ketveriukė patyrė, pasakoja Lenkijoje veikiantis ir gazeta.pl priklausantis portalas lenkų ir ukrainiečių kalbomis Ukrayinka.pl.

„Į kelionę vasario 26 d. pasiėmiau tik Bibliją ir kelis krepšius, – pasakoja pastorius Leonidas, kunigu tapęs 2014 metais. – Rusai neleido mums išsilaipinti į sausumą. Vietoj to parodė vaizdo įrašą, iš kurio supratome, kad mūsų kariai suimti ir išgabenti į Sevastopolį. Ten nuvežė ir mus.“

Tačiau stotelė Kryme buvusi trumpa – kapelionai ir gydytojas kartu su dar beveik 200 kitų paimtųjų nelaisvėn buvo nuskraidinti į Kurską Rusijoje. Vėliau – į Belgorodo sritį šalia Ukrainos sienos, kur patalpinti keturvietėje kameroje.

Apsaugininkai juos kone be pertraukų kvietė apklausoms, kaltindami priklausymu teroristinei grupei.

„Sakė, kad plaukėme į Gyvačių salą norėdami ją susprogdinti, – pasakojo Leonidas. – Beveik kasdien buvome apklausiami, daugybę kartų imti pirštų antspaudai. Belaisviams visą laiką liepta rankas laikyti už nugaros, žiūrėti tik žemyn.“

„Mus mušė lazdomis, naudojo elektrošoką. Apklausos, kurios kasdien trukdavo mažiausiai valandą, vykdavo „narve“. Tik tai ir gelbėjo nuo eilinio mušimo“, – sakė gydytojas Ivanas Tarasenko.

Asmeninio archyvo („Facebook“) nuotr./Keturi karo belaisvių dalią patyrę ukrainiečiai

Vieną dieną atėjęs rusų karininkas pareiškė, kad kasdien 7 val. ryte skambės Rusijos himnas, o kaliniai privalo tuo metu stovėti pasitempę ir atidžiai klausytis.

„Galvojome, kaip elgtis. Pasiūliau, kad tuo metu reikia pašnibždomis giedoti Ukrainos himną, – prisipažįsta kunigas Leonidas. – Mes taip pat meldėmės. Vieną kartą apsaugininkai pamatė, kad kunigas Vasilis meldėsi Rusijos himno metu. Tik vėliau sužinojome, kad į uždarė į izoliatorių, kankino.“

Ukrainos specialiųjų operacijų pajėgų vadovybės nuot./Specialioji operacija Gyvačių saloje

Maistas čia buvęs siaubingas, pasakoja buvę kaliniai. Gydytojo Ivano teigimu, prieš patekimą nelaisvėn jis svėrė 83 kilogramus, o grįžęs į Ukrainą – tik 71 kg, per 43 dienas sublogo net 12 kilogramų.

„Būdavo, kad ištisas dienas nieko nevalgėme. Kartais maistas būdavo toks, kad padorus šuo nė neprisiliestų. Pietums gaudavome „šči“ (rusiškas troškinys), tai būdavo vanduo su kietais kopūsto gabalais“, – pasakoja jis.

Kameroje nebuvo galima sėdėti ant gultų per dieną, tik ant medinio suolo. Paskui po vieną vesdavo tardyti ir pasivaikščioti.

„Ten pjudė mus šunimis, mušė pagaliais, kumščiais, išsukinėjo rankas“, – sako kunigas Leonidas.

Paskelbus apie apsikeitimą belaisviais šie vyrai grįžo – mainai įvyko Zaporižios apylinkėse. „Kai tik viskas baigėsi, užgiedojome Ukrainos himną“, – pasakoja nelaisvėje daug savaičių praleidę ukrainiečiai.

Ten pjudė mus šunimis, mušė pagaliais, kumščiais, išsukinėjo rankas.

„Grįžęs į namus labai ilgai negalėjau atsigauti. Kelias pirmas savaites mane kankino nemiga. Nuolat prisimindavau nelaisvėje praleistas dienas. Galvojau apie subombarduotus Ukrainos miestus, kuriuos mačiau savo akimis. Ir tai teikė dar daugiau skausmo“, – kalbėjo Ivanas.

Dabar tiek jis, tiek Leonidas grįžo prie savo darbų. Visi keturi sako labai susibičiuliavę, susitikę prisimena, ką patyrę. Ir vis tiek besąlygiškai tiki Ukrainos pergale.