Dabar tai, kas prasidėjo kaip V.Putino karas, vis labiau tampa Rusijos karu, o tai didina Kremliaus gebėjimą ignoruoti išlaidas, sako Carnegie Rusijos ir Eurazijos centro Berlyne direktorius Aleksandras Gabujevas savo komentare laikraštyje „Financial Times“.
Branduolinę valstybę užpuolė ne branduolinė valstybė
„Savaime suprantama, kad Kursko nesėkmė yra gėdinga V.Putinui: juk tai pirmas kartas nuo Antrojo pasaulinio karo, kai branduolinius ginklus turinčią Rusiją užpuolė ne branduolinė valstybė. Tačiau mažai tikėtina, kad šis pažeminimas sukels V.Putinui politinių problemų namuose, kaip teigė aukšti Ukrainos ir Vakarų pareigūnai“, – pastebi analitikas.
Pasak jo, gilios socialinės inercijos, apatijos ir priverstinės Rusijos visuomenės atomizacijos atsargos buvo V.Putino galios šaltiniai dar gerokai prieš 2022 m. įvykdytą plataus masto invaziją į Ukrainą. Ir nuo to laiko Kremlius kruopščiai puoselėja šiuos režimo ramsčius – tuo pat metu stiprindamas represijų aparatą ir apipildamas gyventojus pinigais.
Be to, regionuose palei sieną, kuriuose buvo vykdomi Ukrainos atsakomieji veiksmai, parama Rusijos karo veiksmams yra 10-15 proc. didesnė nei šalies vidurkis – maždaug 60 proc. Tai tie patys regionai, kuriuose prieš karą tūkstančiai žmonių lankė savo ukrainiečių giminaičius ir draugus už sienos. Dėl išaugusių karinių nuotaikų nebūtinai padaugėja kariuomenės naujokų, tačiau tai palengvina vyriausybės darbą įtikinant Rusijos žmones toleruoti atvirą kovą su kaimynais.
„Štai kodėl V.Putinas neskuba bet kokia kaina atstumti įsiveržėlę. Jo karinis dėmesys šiais metais buvo sutelktas į Rytų Ukrainą, kur Rusijos kariai skinasi kelią per Ukrainos gynybą. Kol kas Kremliui užtenka užtaisyti Kursko srities plyšį, atsitiktinai iš visos Rusijos siunčiant karinius dalinius, o Donbase ir toliau įdarbinant labiausiai kovai pasirengusius kovotojus. Rusijos prezidentas mano, kad iki žiemos pradžios jam reikia žengti kuo toliau, o su Kursku gali sau leisti susitvarkyti vėliau“, – sako komentaro autorius.
Kodėl Kremlius nenaudoja galingiausių priemonių
Pasak jo, tai padeda paaiškinti, kodėl Kremlius, nepaisydamas gėdos, neskuba panaudoti kai kurių galingiausių turimų priemonių, įskaitant taktinius branduolinius ginklus. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dėl suprantamų priežasčių nori pavaizduoti įsiveržimą į Rusiją kaip galutinį įrodymą, kad Kremlių galima paspausti jėga – ir kad Vakarai neturėtų bijoti eskalacijos. „Visa naivi, iliuzinė vadinamųjų raudonųjų linijų Rusijos atžvilgiu koncepcija, kuri dominavo kai kurių partnerių karo vertinime, subyrėjo“, – sakė jis praėjusį mėnesį.
„Tiesa ta, kad už kiekvieną nesėkmę šiame kare V.Putinas sugebėdavo duoti atkirtį ir išsireikalauti kainos iš ukrainiečių – ir vis dažniau iš Kyjivo Vakarų sąjungininkų. Per pastaruosius dvejus su puse metų jis surengė didelio masto mobilizaciją, pradėjo negailestingus oro smūgius prieš Ukrainos infrastruktūrą ir pradėjo sabotažo kampaniją Vakaruose. Atsakydamas į Kursko įsiveržimą, Kremlius įsakė surengti masinį smūgį Ukrainos elektros tinklams ir nuo to laiko kiekvieną naktį toliau terorizuoja šalį“, – pastebi ekspertas.
Panaudos elektroninius šaukimus
Pasak jo, šiame kare V.Putino laukia dar daugiau skaudžių posūkių, nes Kyjivas siekia Vakarų pritarimo naudoti NATO tiekiamas ilgojo nuotolio raketas smūgiams Rusijos gilumoje, taip pat su Vakarų pagalba plėtoja savo raketų programą. Tačiau Kremliui netrūksta atsako priemonių. Šiuo metu svarbiausias klausimas yra tas, ar V.Putinas bandys vykdyti naują mobilizaciją, atsižvelgiant į tai, kad Rusijos karių skaičius yra sumažėjęs.
Šį darbo jėgos trūkumą galima išspręsti pasitelkus elektroninę šaukimų į teismą projektų sistemą, kuri buvo įdiegta praėjusiais metais ir pradės veikti iki lapkričio mėn. Po panikos ir bėgimo, kilusio po dalinės 2022 m. mobilizacijos, naujoji sistema skirta sumažinti visuomenės nerimą ir padaryti taip, kad karo prievolininkai negalėtų bėgti į užsienį.
„Atsižvelgiant į Maskvos ir Kyjivo ryžtą kovoti toliau, vargu ar kuri nors pusė greitai pasieks pergalę. Artimiausiais mėnesiais prasmingos diplomatijos perspektyvos mažės, todėl karas užsitęs. Jis išlieka nenuspėjamas ir tampa tik pavojingesnis. Vakarų lyderiai turėtų būti pasirengę ilgai ir skausmingai palaikyti Ukrainą“, – apibendrina komentaro autorius.