„Ilgai šliaužiojome nuogi ant kelių“. 678 dienos Rusijos nelaisvėje

Andrijus pateko į nelaisvę gindamas Černobylio atominę elektrinę. Tada jis tranzitu buvo pervežtas į Baltarusiją, kad būtų perkeltas į tardymo izoliatorių Nr. 2 Novozybkovo mieste Briansko srityje. Po metų ukrainiečių kariškis atsidūrė kolonijoje Donskojės kaime Tulos srityje. Duodamas interviu „Laisvės radijo“ ukrainiečių tarnybai jis papasakojo apie tai, kas nutinka ukrainiečių karo belaisviams Rusijoje.

– Rusijos nelaisvėje praleidote 678 dienas ir apie viską pasakojate su šypsena...

– Pasakysiu štai ką: po ten patirtų mušimų grįždavau į kamerą su dainomis ir šokiais. Nors ir lūžių buvo, ir daug dar ko... Bet vaizdo stebėjimo kamerose [rusų prižiūrėtojai] matydavo, kaip aš įeinu ir šoku. Norėjau, kad prižiūrėtojai užspringtų iš pykčio. Jie negali mūsų palaužti...

Esu iš Ternopilio srities, Skala-Podilskos kaimo. 2019 m. pasirašiau sutartį [tarnauti Ukrainos nacionalinėje gvardijoje] Slavutyčiaus mieste, ir mano tarnyba prasidėjo Černobylio atominėje elektrinėje. Kontroliavome darbuotojų patekimą į elektrinę. O 2022 m. vasario 24 d., gavę komandą, apsiginklavome ir išvykome ginti Černobylio atominės elektrinės.

Buvome 169 žmonės su automatais, o mūsų link važiavo keturios tankų kolonos. Darėme viską, kad elektrinėje neįvyktų sprogimų, nes mums tikrai nereikia Černobylio-2. Kraujo praliejimo elektrinėje taip pat pavyko išvengti. Tačiau iš šios pusės į Ukrainą įvažiavo daugiau kaip 2,5 tūkst. vienetų technikos, kolona judėjo apie 4 valandas.

– Jus paėmė į nelaisvę pirmąją visuotinio karo dieną. Kokiomis sąlygomis po to buvote laikomas Černobylio AE?

– Mums pasisekė, kad turėjome bent jau savo miegmaišius. Rusai tuo metu nieko savo neturėjo. Bet jie kaskart pertraukdavo automato spyną, kai eidavome pro šalį. Branduoliniai objektai neturėtų būti užgrobiami, ir jie teisinosi, kad ieško Černobylio atominės elektrinės teritorijoje mūsų padėtų bombų. Bandėme jiems paaiškinti, kad aplinkui yra radiacija.
Buvo atvejis, kai jiems buvo duotas įsakymas išsikasti apkasus Raudonajame miške. Kai kuriems iš jų tai baigėsi spinduline liga. Nes ten kai kuriose vietose yra labai didelių radiacijos dėmių. Aš taip pat gavau gana didelę dozę, kai buvau įkalintas Černobylio atominėje elektrinėje: buvome ten 45 dienas, nuo vasario 15 d. iki kovo 31 d., kol belaisviai buvo išvežti į Baltarusijos teritoriją.

„Scanpix“/AP nuotr./Rusijos kariai Černobylio zonoje

Mums ant galvų uždėjo maišus, kojas apvyniojo lipnia juosta, o kai jiems to nepakako, rankas ir kojas surišo kartu. Tada mus nuvežė į Narovlią – tai Baltarusija, ten mus apgyvendino fermoje, taip galima pavadinti tą vietą, ir aš ten buvau laikomas kelias dienas. Jie mums visiems išrašė dokumentus ir tada išsiuntė mus į Briansko sritį Rusijoje, į tardymo izoliatorių Nr. 2. Kariškiai mus perdavė Federalinei bausmių vykdymo tarnybai (FSIN).

– Ar šiame tardymo izoliatoriuje prieš jus buvo naudojamas psichologinis ar fizinis smurtas?

– Per patikrinimus ar pasivaikščiojimus gaudavome be jokios priežasties. Ir jie tai darė ne todėl, kad norėjo ką nors iš mūsų išgauti. Tai jiems tiesiog teikė malonumą. Mušimas, daužymas plaktuku, keli smūgiai iš eilės elektrošoku, tikrinimas, ar įvyks trumpasis jungimas, jei du žmonės liečia vienas kitą rankomis (t. y. vienas gauna smūgį elektrošoku, o kitas taip pat gauna smūgį). Arba liečiant metalines duris padaryti taip, kad suimtasis gautų elektros smūgį... Aš buvau kratomas elektrošoku vadinamoje „dvigubo rato“ padėtyje. Tai reiškia, kad spaudžiau ranką kitam karo belaisviui, o jie trenkė man [elektrošoku] taip stipriai, kad nudegino odą. Jie tai darė, kaip jie vadina, eksperimento tikslais. Kad pamatytų, kas nutiks.

– Novozybkovo tardymo izoliatoriuje buvo speciali patalpa mušimui, socialiniuose tinkluose rašė jūsų žmona. Iš ten ukrainiečių belaisvius išnešdavo be sąmonės ir įmesdavo atgal į kamerą.

– Kiekviename aukšte buvo po tokį kambarį. Mes jį vadinome „šuns būda“, nes jį naudojo kinologas, jis ten užrakindavo savo šunį. Kinologas baigdavo darbą penktą valandą vakaro, pasiimdavo šunį su savimi, ir šis kambarys būdavo atlaisvinamas. Tada susirinkdavo FSIN darbuotojai, kuriems, matyt, būdavo nuobodu. Jie išsirinkdavo kamerą, sugalvodavo kokį nors pretekstą ir šaukdavo „Į lauką!“. Ir tada jie daužydavo. Čečėnai į mus laužė policininko guminę lazdą. Ar galite įsivaizduoti, kaip stipriai reikia ja smogti, kad sulaužytumėte?

Iš jų atėmė lazdas, nes jos yra valstybės nuosavybė, ir jie pradėjo mušti metaloplastiko vamzdžiais. Jie nelūžta, bet prilimpa.

Kaip apytikriai galėjome paskaičiuoti savo kameroje, šiame tardymo izoliatoriuje galėjo būti laikoma iki tūkstančio ukrainiečių karo belaisvių. Žinojome, kad ten buvo išskirtinai tik karo belaisviai, taip pat sargybiniai, specialiųjų pajėgų kariai ir kaliniai, vadinami „ožiais“ – tie, kurie valo koridorius, gamina maistą ar jį dalina. Mūsų kamera buvo skirta penkiems žmonėms, bet iš pradžių mūsų buvo septyni, o paskui dešimt.

– Kokius klausimus Rusijos teisėsaugininkai jums užduodavo per tardymus?

– Tardymo izoliatoriuje apklausė visus, kurie buvo paimti į nelaisvę Černobylio atominėje elektrinėje. Esą pas mus yra kažkokios gamyklos, kuriose gaminamas branduolinis ginklas, arba bakteriologinio ginklo laboratorijos. Jie visa tai patikrino ir buvo šokiruoti – kaipgi, nieko nėra?

Keisčiausią klausimą man uždavė vienas FSB pareigūnas: „Kodėl jūs nesakote „Didysis Tėvynės karas“, kodėl istorijos vadovėliuose rašoma „Antrasis pasaulinis karas“? Aš atsakiau: „Kokia čia problema? Antrasis pasaulinis karas – tai laikotarpis nuo 1939 iki 1945 m., o Didysis Tėvynės karas – nuo 1941 iki 1945 m., t. y. tai du to paties karo laikotarpiai. Tik jūs atmetėte pirmąjį laikotarpį, kai jūs patys (turima omenyje SSRS – red.) palaikėte nacistinę Vokietiją ir pasidalijote Lenkiją.“ Ir jis visa tai supranta, jis žino šią tiesą.

– Ar šis konkretus FSB pareigūnas naudojo prieš jus fizinį smurtą?

– Ne. bet specialiųjų pajėgų kariškis, su kuriuo bendravau prieš tai, kelis kartus trenkė man į nugarą automatu.

– Taigi jūs tardymo izoliatoriuje Briansko srityje buvote daugiau nei metus, iki 2023 m. gegužės?

– Metus ir du mėnesius. Negalėjome net įsivaizduoti, kad visą mūsų tardymo izoliatorių vienu metu paims ir perkels net į Tulos sritį. „Priėmimas“ yra labai nemalonus veiksmas. Nuolatinis mušimas. Mes ilgai šliaužiojome nuogi ant kelių kaip vikšrai. Vienas paskui kitą.

– Tulos srityje, Donskojės kaime, ukrainiečių karo belaisvių laukė jau nebe tardymo izoliatorius, o kolonija. Juo labiau kad jūs buvote laikomas griežto režimo barake.

– Taip, jie net sakydavo: įteisintų vagių taip nelaužo, kaip jus. Kiekvieną mėnesį vykdavo prižiūrėtojų rotacija. Daugiausia atvažiuodavo buriatai, jakutai, čečėnai – t. y. jie buvo nuolat keičiami, kad nepriprastų prie mūsų. Tulos srityje buvo net specialus vakarinis pasivaikščiojimas, kaip aš jį vadinau. Jis pasireikšdavo tuo, kad dažniausiai po devintos vakaro į kamerą ateidavo prižiūrėtojas ir sakydavo: „Keturi savanoriai išeikit laukan, kitaip rinksiuosi pats“. O kol mus po vieną mušdavo, galėdavome bent jau žiūrėti į žvaigždes, nes kameros langai buvo užkalti fanera ir dar su grotomis iš abiejų pusių. Galimybė pamatyti naktinį dangų – štai toks buvo tas „pasivaikščiojimas“.

– Kokia buvo įprastinė dienotvarkė?

– Atsikeldavome šeštą ryto ir pusryčiaudavome. Mums buvo leidžiama ilgai vaikščioti – nuo pusvalandžio iki pusantros valandos. Tiesa, tai nepriklausė nuo oro sąlygų, kada sninga ar lyja. Dabar beveik nejaučiu šalčio, pripratau, nes buvo ir minus 28, ir minus 35 šalčiai – o tu vaikščioji.

– Ką veikdavote kameroje?

– Visą laiką stovėdavome. Septintą valandą vakaro mums leisdavo pusvalandžiui prisėsti, bet tuo metu įjungdavo radiją – rusišką propagandą, kad rusų stačiatikybė yra vienintelė tikroji stačiatikybė visame pasaulyje ir kad bet kokia kita stačiatikybė yra kilusi iš rusų stačiatikybės. Ir kelis kartus mums buvo įjungtas interviu, kurį Putinas davė, kaip supratome, 2023 m. gruodžio 14 d. O kai paskambino močiutė su klausimu: „Kodėl Rusijoje tokios vištienos ir kiaušinių kainos?“ ir ėmė jas vardyti, mes apytikriai apskaičiavome, kiek tai yra grivinomis, ir ėmėme juoktis. Po to interviu buvo išjungtas ir daugiau niekada nebebuvo transliuojamas.

Prižiūrėtojas ir operatorius visada stebi visas kameras, o kai pamato, kad mes juokiamės iš jų – na, ką čia padarysi. Tada jie vėl įjungė propagandą ir zombinimą.

Bet pas mus buvo vienas prižiūrėtojas, kuris kalbėjo: „Galbūt Rusijoje įvyks revoliucija“. Jis pats apie tai jau galvoja. Bet kol kas jis bijo apie tai viešai kalbėti. Ten sistema nesuteikia žodžio laisvės. Jie išdavinėja vieni kitus. Turėjome penkis kiemus pasivaikščiojimams, o prižiūrėtojas vaikščiodavo virš jų. Ir buvo atvejis, kai atvažiavo gana ramus prižiūrėtojas. Nors mums neleisdavo žiūrėti aukštyn, vis tiek pastebėjome, kad jis buvo majoras. Jis mums papasakojo, kas laimėjo Čempionų lygą. Dar jis pridūrė, kad Rusijai neleista varžytis. Jis taip pat papasakojo apie palestiniečių ir izraeliečių karą. Ir tada pasakė: jei dabar sėdėtume kokioje nors pirtyje su buteliu degtinės, pokalbis būtų visai kitoks. Jis tai pasakė gryna ukrainiečių kalba. Aš pats nustebau ir visi nustebo, o po kelių dienų jis jau kalbėjo: „Na, viskas, vaikinai, mano pokalbiai su jumis baigti. Gavau papeikimą ir baudą, o išdavė mane – jie.“ Ir jis parodė į FSIN pareigūnus.

– Ar jūsų žmona gaudavo iš jūsų žinių iš nelaisvės?

– Man leido paskambinti tik vieną kartą, kai pervežė iš Briansko srities į Tulą. Tačiau jie pasakė, kad skambinti leis tik tuo atveju, jei pokalbio metu pasakysiu du dalykus: kad tai Ukrainos pusė stabdo mūsų mainus ir kad buvo sukurtas kažkoks specialus „Telegram“ kanalas. Tai padariau tik todėl, kad supratau: tai vienintelė mano galimybė pranešti, jog esu gyvas, kad manęs dar nenužudė...

Patikėkite, kai ten buvau, puikiai supratau, kad būtent Rusijos pusė visada stabdo ir gali viską sugadinti. Tai matyti iš visų mainų, iš to, kaip tai vyksta. Patikėkite, aš neturiu klausimų Ukrainos pusei.

– Prieš pat grįžtant iš nelaisvės jūsų žmona padarė įrašą socialiniuose tinkluose – tai buvo jūsų pergyvenimų įspūdžiai. Ji rašė, kad Rusijos žmogaus teisių įgaliotinio delegacija aplankė ukrainiečių karo belaisvius, jūsų kameros draugus.

– Taip, lankėsi žmogaus teisių komisija. Tai įvyko dar 2023 m. gruodžio viduryje. Dvi savaites mums buvo suteiktos, kaip jie tai vadina, liukso klasės sąlygos. Mums buvo leista atsikvėpti. Net pasivaikščioti beveik ramiai išeidavome, nebeversdavo bėgti. Per tas dvi savaites nebuvo jokių mušimų. Atėjo į mūsų kamerą ir pasakė: štai jums kalkių, reikia padaryti kosmetinį remontą, uždažyti viską, kas nereikalinga. Uždažyti drėgmės pėdsakus, grybelį, rūdis – viską dėl komisijos. Atvyko komisija, ir vos tik viskas buvo baigta, vos tik viskas nufotografuota, – po kelių dienų grįžo įprastas režimas. Pradėjo spausti, vėl mušti.

– Kokia buvo jūsų kelionė namo?

– Į patikrinimą paprastai išeidavome taip, kaip būdavome apsirengę: su šortais ir marškinėliais. O čia staiga per garsiakalbį praneša, kad reikia apsirengti. 2024 m. sausio 3-iąją, vidury nakties. Tada mus nusiuntė į kambarį, kuriame dažnai vykdavo mušimas. Liepė laukti. Girdžiu, kad kažką nuleido iš antrojo aukšto. Tuomet iš šios pataisos kolonijos paėmė tik mus du. Kai mus išvedė ir laipino į furgoną, dar šiek tiek mušė, apspardė kojomis, įmėtė į mašiną kaip kokius daiktus.

Mums liepė taip užsidėti kepures, kad uždengtume akis, rankas laikyti priešais save – na, ir jų standartinė komanda: „Kas nevykdys nurodymų, tą nušausime“.

Pajudėjome. Tada išgirdome veikiantį lėktuvo variklį. Ir „FSIN-sistema“ vėl perdavė mus kariškiams. Kai pamačiau jų neperšaunamas liemenes, automatus, šalmus ir visiškai uždengtus veidus, supratau, kad viskas, pragaras jau baigėsi. Jei mus perima kariškiai, tai neabejotinai reiškia, kad įvyks mainai. Mums nieko nesakė. Lėktuve praleidome apie valandą, paskui mus susodino į paprastus autobusus ir nuvežė prie sienos, į Sumus. O pačiame mainų punkte buvome šokiruoti, kai pamatėme, kaip rusai lipo į savo autobusus ir kokie... jų skruostai.

president.gov.ua nuotr./2024 m. vasario 8-ąją į Ukrainą sugrąžinti karo belaisviai

– Dabar vyksta jūsų reabilitacija. Kokių traumų patyrėte?

– Turiu lūžusių šonkaulių, klubo sąnario problemų. Man išpjovė cistą, išlygino nosį, nes buvo lūžių. Radiologijos institute bus tiriama ir spinduliuotės dozė, kurią gavau, nes ilgą laiką buvau jos veikiamas, o tai būtina, kad ateityje išvengčiau onkologinių ligų.

– Ar galite pasakyti, kiek jūsų kolegų, saugojusių Černobylio AE, dar gali būti Rusijos nelaisvėje?

– Žinau tik tiek, kad nelaisvėje liko 103 žmonės. Pagrindinis tikslas ten yra vienintelis: grįžti, bet ne kaip invalidui. Ištverti galima viską. Net kameroje vaikinai manęs klausinėdavo: „Ar tau nėra sunku? Tu visus palaikai, padedi žmonėms kovoti“. O aš pasakysiu taip: kartais būna ir blogesnių situacijų.

Vasario 8-ąją Ukraina ir Rusija eilinį kartą apsikeitė belaisviais, per šį apsikeitimą 100 ukrainiečių grįžo namo. Apie apsikeitimą paskelbė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jis taip pat patikslino, kad „iš viso iš Rusijos nelaisvės buvo išlaisvinti 3135 ukrainiečiai ir ukrainietės“.