Turintis fiziko ir socialinių mokslų diplomus, buvęs Kremliaus sužlugdytos bendrovės „Jukos“ viceprezidentas, modernių technologijų, energetikos sektoriaus projektų vadovas, Dūmos deputatas, atstovaujantis liberaliems kairiesiems, tapo politiniu emigrantu. Rusijoje jam iškelta byla dėl neva lėšų, skirtų Skolkovo, Rusijos Silicio slėnio, projektams, pasisavinimo. Ilja Ponomariovas kartu su kitais Rusijos opozicijos lyderiais dalyvavo Vilniuje vykusiame Rusijos forume. Ir atsakė į „Savaitės“ klausimus.
– Jūsų biografija tiesiog kelia baltą pavydą – jūs vunderkindas, fizikas, mokslininkas, verslininkas, politikas, kairysis liberalas ir... politinis emigrantas. Į kokią Rusiją norėtumėte grįžti?
– Tikiuosi grįžti į revoliucinę Rusiją. Žinoma, norėtųsi grįžti į laisvą, bet tam dar reikia padirbėti, ir greičiausia tai įvyks tik tuomet, kai dabartinė valdžia ims kristi. Kad ji ims byrėti, nė kiek neabejoju. Vienintelis klausimas – kada tai įvyks. Neemigravau sąmoningai, man užvėrė duris, kai buvau komandiruotėje. Labai laukiu to momento, kai turėsiu galimybę grįžti – gal į Maskvą ar Novosibirską, bet tikiuosi, kad tai įvyks anksčiau, o ne vėliau.
– Skaitant ar klausantis komentarų, man kartais kyla toks įspūdis, kad Vladimiras Putinas pernelyg demonizuojamas, nes kažkas tampo ir jo virvutes. Kas, jūsų nuomone, gali tampyti V.Putino virvutes? Kas ta grupė draugų (tai jis pats pripažįsta), trise ar keturiese priimanti visai šaliai svarbius sprendimus?
– Nenoriu sutikti, kad jis pernelyg demonizuojamas. Man kaip tik atrodo, kad Vakaruose iki galo nesupranta dabartinio Rusijos režimo pavojaus. Iš pažiūros jis autoritarinis, bet ne totalitarinis, korumpuotas, bet susijęs su Vakarais. Mano nuomone, jis mirtinai pavojingas. Ukraina tai puikiai pajuto.
Dėl virvučių – jų visas tinklas, kurį pats V.Putinas ir nunėrė. Jame murkdosi jis pats, jo aplinka ir trauko vieni kitų virvutes – vienas kitam turi įtakos, bet nė vienas jų padėties iš tiesų nekontroliuoja. Jie kaip nuodingi vorai stiklainyje – nuodija ir save, ir visus aplink.
Artimiausia aplinka – tai toks kooperatyvas „Ežeras“, žmonės, kurie kažkada kartu dirbo Piteryje ir persikėlė į Maskvą kartu su V.Putinu. Pastaruoju metu paaiškėjo, kad tai ne tik drauge su juo Peterburgo merijoje dirbę žmonės, ne tik dirbę kartu sovietiniame KGB, bet ir nusikalstamų grupuočių nariai, pavyzdžiui, Tambovo grupuotės. Tai tokia sucementuota bendraminčių gauja, kurie vienas kitą gerai pažįsta ir atėjo į valdžią tam, kad pasidalytų šalį ir pasisavintų jos turtus.
– Jūs vienintelis Dūmos narys, balsavęs prieš Krymo aneksiją. Kaip jaučiasi žmogus, kuris vienas balsuoja prieš 450?
– Aš jaučiausi visiškai teisus. Norėjau būti neteisus, bet jau tada supratau, kad toks sprendimas veda į karą, kraują, nutrūkusius šeimų ryšius, nutrūkusius ryšius su šalimi, kuri mums artima. Novosibirsko srityje du trečdaliai mano rinkėjų kilę iš Ukrainos teritorijos, todėl aišku, kaip jie visa tai skaudžiai išgyveno.
Nežinau, kada galėsime atkurti santykius su Ukraina, atitaisyti skriaudą, kurią padarėme savo artimiausiai kaimynei ir giminaitei.
Ir jeigu netgi daugelis jų galvoja, kad mes vaduojame Ukrainą iš kažkokios mistinės chuntos, kurią Vakarai, kaip mums atrodo, įtvirtino Kijeve, bet tai vis tiek konfrontacija, vis tiek prievarta, kraujas, aukos. Nežinau, kada galėsime atkurti santykius su Ukraina, atitaisyti skriaudą, kurią padarėme savo artimiausiai kaimynei ir giminaitei. Nežinau, kiek turės praeiti metų.
– Paskutinė demonstracija Maskvoje, minint Boriso Nemcovo nužudymo metines, mane sukrėtė savo mastu – labai daug žmonių. Vienas iš opozicijos lyderių Ilja Jašinas sakė, kad opozicija į rinkimus rudenį ateis vieninga, kels bendrus kandidatus. Ar tai įmanoma, kas gali ją suvienyti?
– Labai noriu būti neteisus, nors esu senas opozicijos suvienijimo šalininkas, bet labai abejoju, kad tai įvyks. Iki šiol nepavyko jos suvienyti, nors dabar tai padaryti yra šansų. Lyderystės klausimas truputį per ankstyvas dėl vienos paprastos priežasties – parlamento rinkimams nebūtinas vienas lyderis. Ko reikia, tai ryškių asmenybių komandos. Per rinkimus paaiškėja, kuris jų tampa lyderiu. Dabar reikia ne tarpusavy aiškintis, kas kietesnis, o leisti spręsti žmonėms, kad jie balsuotų. Tai pats teisingiausias mechanizmas.
– Suprasčiau, kad V.Putiną ir tai, kas vyksta Rusijoje, palaiko žmonės, kurie nelabai supranta, kokia turi būti šalis, kokia turi būti demokratija. Bet kaip atsitiko, kad palaiko ir aukšto intelekto žmonės, kurių padėtis ir veikla rodo, kad jie turėtų galvoti kitaip. Kodėl?
– Jie ne už V.Putiną. Jie, deja, už tą politiką, kuri siejama su V.Putinu. Man ji visai nepriimtina, bet suprantu, kodėl ją palaiko. Jų nuomone, dėl tos politikos mes vėl grįžtame į kažkokių didelių pergalių, didelių pasiekimų laikus. Čia, Vakaruose, objektyvią informaciją gaunantys žmonės suvokia tai kaip agresiją ir kad Rusija, švelniai tariant, neteisi. Rusijos žmonių tokia informacija nepasiekia. Net jei internete jiems kažkas tai sako, jie nenori tuo tikėti, nes jei patikėtum, tai kaip toliau gyventi?
Turiu prisipažinti, kad psichologiškai saugesnis jaučiuosi Ukrainoje negu Lietuvoje.
– Jūs Lietuvoje, netoli Rusija. Ar jaučiatės laisvai, saugus? Juk vieša paslaptis, kad ir čia veikia Rusijos agentai.
– Turiu prisipažinti, kad psichologiškai saugesnis jaučiuosi Ukrainoje negu Lietuvoje. Jūsų šalis nekariauja, jūsų visuomenėje nėra tokios įtampos. Ukrainos visuomenėje įtampa ir aš jaučiuosi bendraminčių bendrijoje, kuri pasirengusi galimai agresijai, kad bet kuriuo momentu galima kokia nors provokacija. Mes lyg ir vienoje valtyje.
Bet jūsų valdžia daro labai daug, kad būtų saugu. Vienas iš mano padėjėjų gavo politinį prieglobstį Lietuvoje, nes jam taip pat Rusijoje iškelta sufabrikuota baudžiamoji byla. Juntu labai gerus ryšius su Lietuvos valdžia ir esu labai dėkingas.
