Amerika buvo tokia gera imperija, kad ir ją sunku pavadinti imperija. Bet, jeigu jau vadiname, tai sakykime, kad tai buvo laisvės imperija.
Ilgą laiką imperializmas buvo šlovinamas kaip civilizuota nestabilumo alternatyva. Ir tiek pat ilgai ginčytasi, kuri imperija buvo geresnė.
Daug tų argumentų priklauso nuo selektyvaus istorijos skaitymo, kuris ignoruoja arba sumenkina imperinio valdymo žiaurumą, prievartą. Pakankamai romantizuota imperinė nostalgija gali būti netgi pagalba stumiant liberalius pasiūlymus Europos Sąjungai ar Jungtinėms Tautoms dėl tarptautinės tvarkos ir taikos.
Nesvarbu, ką JAV pareigūnai sako, jie puikiai žino, kur gali pasikliauti tik jėga, o kur reikia kalbėtis, tartis, bendradarbiauti.
Pagalvokite apie Otto von Habsburgą: gimęs austro-vengrų imperijos princu, jis ilgainiui tapo Europos integracijos advokatu. Habsburgų sėkme pasinaudojo būdamas Tarptautinės Paneuropos sąjungos prezidentu ir lyderiaujančiu Europos Parlamento nariu.
Tačiau kiti piešia realistiškesnį imperinės nostalgijos vaizdą, pabrėždami, kad imperializmas jėgą laiko vieninteliu būdu įvesti tvarką pasaulyje. Niekas nekalba apie senų kolonijų susigrąžinimą, tačiau daug žmonių dairosi į praeitį, ieškodami pasiteisinimo savo įsitikinimui, kad JAV karinė galia gali patikimai susitvarkyti su užsispyrusiomis trečiojo pasaulio valstybėmis.
Šios imperinės nostalgijos atstovai, priešingai nei mažiau agresyvios imperinės vizijos gynėjai, siekia užbėgti už akių liberaliai imperijos siaubių kritikai.
Imperialistams sekasi, nes jie derina kompromisus ir jėgą su aplinkybėmis, kuriose jiems tenka veikti. Kurį laiką Vakarų imperializmas klestėjo aiškiai atskirdamas prievartos ir kompromisų karalystes, taigi atskirdamas kur kas silpnesnes trečiojo pasaulio valstybes, kurias galima valdyti tik jėga, nuo stipresnių imperinių konkurentų, su kuriais bendraujant reikėjo diplomatijos ir bendradarbiavimo.
Kalbant apie šių laikų neoimperialistus, ši skirtis nėra aiški. Pavyzdžiui, JAV karinė galia galbūt padėjo nutraukti Libijos bandruolinę programą, tačiau kur kas didesnę grėsmę keliant Pakistano akivaizdoje ta galia yra nereikšminga.
Tebesitęsiantys debatai dėl Irano branduolinių ambicijų atspindi ir skirtingus požiūrius į tai, ar prievarta Irano atžvilgiu garantuotų sėkmę.
Imperinė nostalgija dažniausiai atsigręžia į dominavusias imperijas. Tačiau, kaip jau atskleidė Rytų Europos ir Balkanų istorija, bandymas jėga įkurti imperiją netinkamoje vietoje su netinkamais vadovais gali turėti katastrofiškų pasekmių.
Todėl imperijos istorija, kupina sėkmių ir pralaimėjimų, dabar siūlo stebėtinai pragmatišką argumentą mažiau imperinei, daugiašalei užsienio politikai.
Auksinis Europos imperializmo amžius buvo ir auksinis Europos bendradarbiavimo amžius. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija savo imperijas sukūrė tuo metu, kai garsusis „Europos koncertas“ (Vienos tarptautinių santykių sistema) padėjo išvengti atviro konflikto Europoje. Iki kol taika sugriuvo, Europos galingos valstybės palaikė savo galią kolonijoje ginklu, o tarpusavyje – diplomatija.
Pavyzdžiui, su Rusija, didžiausia Anglijos imperijos varžove, atviras konfliktas įsižiebė tik kartą ir labai trumpai, per Krymo karą. Ir net jeigu Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo dėl to, kad Vokietija norėjo didesnio imperinio pyrago kąsnio, tai nepaneigė imperinio bendradarbiavimo taisyklės. Jungtinė Karalystė laimėjo karą iš dalies dėl to, kad ilgai dalijosi savo laimėjimais su Jungtinėmis Valstijomis, taip suteikdama JAV interesą ateiti į pagalbą.
Kai 1966 metais Prancūzijos atstovai pasitraukė iš NATO struktūrų, JAV nenusiuntė „padėkos“ į Paryžių, kokią į Budapeštą ir Prahą nusiuntė sovietai.
Jungtinės Valstijos sukūrė ir palaikė savo tarptautinę galią subtiliai brėždamos liniją tarp vietų, kurioms valdyti reikalinga prievarta, ir tokių, kur reikia bendradarbiauti. Teddy Rooseveltas, pavyzdžiui, buvo prisiekęs internacionalistas, kuris padėjo pastatyti JAV imperiją Lotynų Amerikoje.
Panaši skirtis veikė ir Šaltojo karo metu: Vakarų Europoje JAV įtaką darė per NATO. Sovietai nesėkmingai bandė „išgelbėti“ Rytų Europos imperiją jėga, o Vašingtonas kūrė „imperiją su pakvietimais“. Kai 1966 metais Prancūzijos atstovai pasitraukė iš NATO struktūrų, JAV nenusiuntė „padėkos“ į Paryžių, kokią į Budapeštą ir Prahą nusiuntė sovietai.
Tačiau trečiojo pasaulio valstybėse NATO elgėsi pagal tradicinės imperinės tvarkos taisykles, nevengdama perversmų, žudymų ir kartais netgi intervencijos.
Daug britų kolonialistų Šaltojo karo metus leido rašydami memuarus, kuriuose skundėsi, kaip Vašingtonas pavogė iš jų imperiją. Kai kurie netgi manė, kad JAV, prisistatydama pasaulyje antiimperine jėga, nebuvo geresnė imperija nei Japonija, kuri savo imperines ambicijas taip pat maskavo antiimperine retorika.
Nesvarbu, ką JAV pareigūnai sako, jie puikiai žino, kur gali pasikliauti tik jėga, o kur reikia kalbėtis, tartis, bendradarbiauti.
Šių dienų neoimperialistai taip pat turėtų ryškiai nubrėžti šią skirtį. Didžiosios Britanijos imperija nepavirto į gerovės valstybę dėl to, kad jos lyderiai pradėjo svirduliuoti, o Vladimiras Putinas ne todėl sukūrė posovietinę Nepriklausomų valstybių sandraugą, nes jam rūpi nepriklausomybė. Tai įvyko dėl galios disproporcijų pasaulyje.
