Aleksėjus buvo sulaikytas rugpjūčio 13-osios naktį Minske. Viskas, kas vyko po to baigėsi tuo, kad dabar jis gydomas reanimacijoje. Jis nebegali savimi pasirūpinti ir išlipti iš lovos. Aleksėjus yra vienas iš šešių ligonių, su kuriais TUT.by žurnalistams pavyko pasikalbėti. Penki sutiko kalbėtis atskleisdami savo vardus ir pavardes, tiesiai į vaizdo kamerą.
TUT.by dėkoja medikams, kad leido šiems žmonėms prabilti viešai. Įspėjama, kad interviu – ne jautriems asmenims. Patekiame kelis šiek tiek patrumpintus pokalbius.
Aleksėjus Kuračiavas, 20 metų
„Tai įvyko rugpjūčio 13-osios naktį, netoli Komarovskio turgaus. Taikiai ėjau su žmonėmis, skanduojančiais „Gyvuok Baltarusija“, tuomet kažkas įspėjo, kad artėja pareigūnų mašinos. Bėgau kiemais, ten buvo mokykla. Buvau sulaikytas kieme, netoli gyvena mano biologijos mokytoja... Tuomet man surakino rankas, atbėgo dar keli milicininkai ir ėmė mane spardyti. Žmonės pro langus šaukė: ką jūs darote?“, - pasakojimą pradėjo Aleksėjus.
Vaikinas buvo sumuštas ir įgrūstas į automobilį. Tuomet prasidėjo pokalbis. Klausė, ko jis čia vaikšto. Jis paaiškina, kad tenori demokratinių, nesuklastotų rinkimų. Milicininkai iškart įspėja, kad Aleksėjus nė neįsivaizduoja, kas jo laukia.
„Furgone pasitiko keliais smūgiais, kai nukritau ant grindų, liepė rankas pakelti virš galvos. Ir spardė. Mušė, mušė ir mušė“, – pasakojo Aleksėjus. Taip praėjo kone valanda.
Nuolat grasino išprievartauti. Kišo pagalį tarp kojų ir kalbėjo paversiantys gaidžiu.
Daugiausia spardė į kojas ir sėdmenis. Tuomet sugalvojo nukirpti plaukus.
„Nukirpę liepė valgyti. Sakiau: vyrai, aš nealkanas. Galiausiai tuos plaukus įsikišau į džinsų kišenę. Dar dabar jie ten turėtų būti“, – kalbėjo vaikinas.
Jam buvo liepta išsitraukti telefoną, skaityti asmenines žinutes. „Nuolat grasino išprievartauti. Kišo pagalį tarp kojų ir kalbėjo paversiantys gaidžiu. Muša, muša ir muša. Gali jų maldauti, gali ne, bet jie vis tiek muša. (...) Jie daužo nuolat į tas pačias vietas“, – sakė jis.
Galiausiai teko išlipti iš automobilio. Kelnės nusmukusios, pasitinka tvirtas vyras ir sako, kad Aleksėjus bus nušautas. Jis prašo to nedaryti.
„Jie nuolat įtikinėjo, kad esu papirktas narkomanas. Nuolat apie tai klausinėjo. Ieškojo tariamų mano informatorių ir koordinatoriaus. Sakiau, kad tokių nėra, bet jie netikėjo“, – kalbėjo Aleksėjus.
Nutylu, o jie muša, muša, muša, muša. Suprantu, kad į nieką nebereaguoju.
Persodino į kitą automobilį. Jis sako pripažįstantis kaltę, tačiau niekas nebeįdomu. Muša vieną vaikiną, paskui kitą, tada vėl ateina Aleksėjaus eilė. Vėl muša ir muša, į tas pačias vietas.
„Rėkiu, rėkiu, bet skausmas nebepakeliamas, o jiems nerūpi. Galiausiai suvokiu, kad nebegaliu rėkti. Nutylu, o jie muša, muša, muša, muša. Suprantu, kad į nieką nebereaguoju“, – pasakojo vaikinas. Galiausiai užpila vandens ir numeta ant betoninio grindinio.
Aleksėjus tyčia nejuda, nes mano, kad sujudėjus vėl muš.
Po maždaug pusvalandžio privažiuoja greitosios medicinos pagalbos automobilis: „Manau, gydytojas suprato, kad aš nepraradęs sąmonės, bet nieko nesakė. Man suleido vaistų, o nubudau jau ligoninėje“.
– Kiek laiko tave mušė?
– Tokiu metu laikas – reliatyvi sąvoka. Antrame furgone, jau prie Stelos, vyrai buvo išvis kurti žodžiams. Gali rėkti, maldauti – jokio skirtumo, jiems neįdomu. Jie nori tave žudyti ir prievartauti.
Be to, jie vertė giedoti himną su žodžiais „myliu OMON'ą“. Trumpai tariant, jie tokie sofistikuoti buvo. Visiški bejausmiai. Kaip suprantu, pripratę prie ypač pavojingų nusikaltėlių, tai priemonės tokios, kad skausmas nepakeliamas. Tikrai, tiesiog nepakeliamas.
Girdėjau, kad čia atvežė ir merginą. Ją grasino išprievartauti.
– Ar jie iškvietė greitąją tik tada, kai galvojo, kad numirei?
– Taip, jie manė, kad aš negyvas.
Manau, gydytojas suprato, kad aš nepraradęs sąmonės, bet nieko nesakė. Man suleido vaistų, o nubudau jau ligoninėje.
Maksimas Salnikovas, 34 metai
„Ėjau į parduotuvę nusipirkti cigarečių. Užėjus už namo, jie jau stovėjo su savo skydais. Pažiūrėjau, ir jie jau bėgo manęs link, nors buvau vienas. Sušukau: „Ne, ne, viskas gerai“. Jie užgriuvo ir ėmė mušti“, – pasakojimą pradėjo Maksimas.
Tuomet įmetė į furgoną ir mušė ten. Nuvežė į izoliatorių ir dar mušė. Maksimas tyli. Ilgai žiūri į vieną tašką priešais save. Sunku apsakyti, kas jo žvilgsnyje.
– Buvai sumuštas tiesiog gatvėje?
– Taip.
– Kiek ilgai?
– Apie tris minutes.
– Į kurias vietas jie mušė?
– Į plaučius.
– Gali pasakyti, kokius sužalojimus patyrei?
– Dalinį plaučių pažeidimą.
– Darė operaciją?
– Taip, užvakar. Aš čia trečia diena.
– Kaip atsidūrei ligoninėje?
– Išsikviečiau greitąją iš namų.
– Taigi tave sumušė ir paliko, o grįžęs namo paskambinai greitajai?
– Taip.
Aleksandras Alchovskis , 21 metai
„Buvau sulaikytas naktį iš rugpjūčio 11-osios į 12-ąją Goretskio gatvėje. Ten žmonės susirinko ir aš išėjau. Sustojo kelių milicijos furgonas ir ėmė lazdomis mušti žmones suguldę ant žemės“, – pasakoti pradeda Aleksandras.
Tuomet įsodino į furgoną ir ilgai vežiojo. „Valandą, dvi, tris, nežinau, – sako jis. – Furgone naudojo fizinę jėgą. Galiausiai kažkur atvežė ir liepė eiti tarsi koridoriumi, o iš abiejų pusių mušė lazdomis“.
Galiausiai kažkur atvežė ir liepė eiti tarsi koridoriumi, o iš abiejų pusių mušė lazdomis
„Milicijoje viskas gerai, nemušė. Mes tik laukėme. Klausinėjo, kas kiek turi pinigų, kiek moka už protestavimą: 20 dolerių? Uždavė provokuojančius klausimus“, – sako Aleksandras.
Kitą dieną jį nuvežė į Okrestino gatvėje esantį laikinojo sulaikymo izoliatorių. Galiausiai Aleksandras atsidūrė ligoninėje.
– Kodėl tave paguldė į ligoninę?
– Smegenų sukrėtimas, hematoma ant klubo, daug nubrozdinimų. Buvo problemų su kvėpavimo takais, buvo sunku ryti, kvėpuoti, balsas pasikeitė. Gydytojai viską tyrė.
– Gali nurodyti, kas tave mušė?
– Kaip suprantu, OMON pareigūnai. Juodais drabužiais, su kaukėmis. Kas konkrečiai, nepasakysiu. Nė vienas neprisistatė. Nepasakysiu ir furgono numerių – net markės neprisimenu.
– Kiek žmonių tave mušė?
– Du. Pirmas mušė į kojas, tada pribėgo kitas. Furgone jau gulėjau ant grindų, pakišęs galvą po sėdyne, kad nemuštų į galvą, nes rankos buvo surakintos už nugaros. Nežinau, kiek žmonių buvo furgone. Gal keturi, gal daugiau.
– Tau ką nors sakė?
– Jie grasino fiziniu smurtu. Kad bus mirtinos pasekmės. Klausinėjo, kas mane nupirko, kiek mokėjo. Nuvežė į Okrestino gatvėje esantį izoliatorių.
– Medikus iškvietė tik Okrestino gatvėje?
– Taip. Ten pasakė, kad būsiu paguldytas į ligoninę.
Apie 30 žmonių su manim buvo Okrestine, iš jų gal tik du ligoninėje, nors daug kam reikėtų pagalbos. Tai jauni žmonės 20-30 metų. Mano bendraamžiai.
– Kaip tave rado artimieji?
– Mums neleido paskambinti, niekas artimųjų neinformavo, jie patys ieškojo. Kai buvau greitojoje, paprašiau paramediko paskambinti, jis maloniai sutiko. Buvo kitų, kurie izoliatoriuje praleido tris dienas ir nedavė paskambinti. Čia prie to, kad valgyti jiems nedavė. Tik vandens.
– Kiek laiko tu praleidai Okrestine?
– Dieną milicijoj ir dieną ten.
– Ar davė valgyti, gerti?
– Davė, sakė, kad tą dieną ateis kažkokie advokatai ir žurnalistai, tai buvo ramu.
– Netoli gyvenantys žmonės sako, kad naktimis girdi klyksmus ir aimanas. Ar tu tai girdėjai?
– Ne. Bet tie, kurie ten praleido parą, sakė, kad muša per kojas ir nugaras. Manęs asmeniškai nemušė, bet buvau ten tik dieną.
Marija Zaiceva, 19 metų
„Aš iš Gomelio, dabar esu Minske po rugpjūčio 9-osios protestų. Mane sužeidė, kaip spėjama, kurtinanti granata, radau ir keletos guminių kulkų žymes. Sužeidė smarkiai“, – pripažįsta M.Zaiceva.
– Kur tai įvyko?
– Prie Stelos rugpjūčio 9 dieną. Nežinau tiksliai, aš ne vietinė. Praradau sąmonę po sprogimo, šonuose yra visokių žaizdų, gydytojai sako, kad rado guminių kulkų, bet aš to neatsimenu, kad į mus šaudė.
Gydytojai sako, kad rado guminių kulkų, bet aš to neatsimenu, kad į mus šaudė.
Atsimenu tik sprogimą. Mano draugai ir aplinkiniai žmonės patraukė mane į šoną. Baisios tos mano nuotraukos, kur aš leisgyvė, galva pasruvusi krauju. Mačiau, jos ir internete. Aš praradau sąmonę – nieko nemačiau ir negirdėjau. Tuomet iškvietė greitąją.
– Matau žymes ant tavo kaklo.
– Taip, buvau sužeista į galvą. Ausies būgnelis pažeistas.
– Dabar ta ausimi negirdi?
– Taip, bet tai gali praeiti. Nėra taip blogai.
– Sakei, kad ir nematai?
– Buvau apakinta. Nešioju kontaktinius lęšius. Vienas lęšis iškrito po sprogimo, bet išsaugojo akį. Matysiu. Dabar nematau, nes negaliu jų įsidėti. Bet regėjimą turiu.
– Ar matei, kas ir iš kur šaudė?
– Atsimenu pradžią protesto, kai žmonės stovėjo minioje, o du vaikinai išėjo į priekį su garsiakalbiais, neva norėjo kalbėti su pareigūnais. Milicija nieko nedarė. Buvo neadekvačių žmonių, kurie mėtė butelius į pareigūnus, bet pareigūnų buteliai nepasiekė. Buvo daug vietos. Be to, tokius greit nuramindavo, tai buvo taikus protestas. Paskui milicija vėl pakėlė skydus, pasipylė vanduo iš patrankų. Nežinau, kodėl. Žmonės taikiai stovėjo. Atsimenu, kad mane apipylė vandeniu, o tada sprogimą. Gulėjau ant žemės. Daugiau nieko neatsimenu.
-
Protestai Baltarusijoje: susirinkusieji skandavo „Pasitrauk!“, žmonės laikė sumuštų protestuotojų nuotraukas
-
L.Linkevičius: A.Lukašenkos kreipimasis į V.Putiną demaskuoja visą jo propagandą
-
V.Putinas ir A.Lukašenka aptarė padėtį Baltarusijoje: pokalbį inicijavo Minskas
-
G.Nausėda susitiko su VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento vadovais: susitikimo turinys nėra viešinamas
