Šis išpuolis laikomas daugiausia gyvybių nusinešusia chemine ataka prieš civilius.
Kurdistano regiono Halabdžos mieste, esančiame 250 km į šiaurės rytus nuo sostinės, gyvena per 40 tūkst. žmonių. Jis yra vos 11 km nutolęs nuo sienos su Iranu.
Irako ir Irano aštuonerių metų karui artėjant prie pabaigos, sukilėliai Patriotinės Kurdistano sąjungos kovotojai, palaikomi Teherano, 1988-ųjų kovo 15-ąją užėmė netoli sienos esančią Halabdžą su didele ūkininkų bendruomene.
Režimo armija atsakė artilerijos ugnimi ir oro smūgiais. Kurdų kovotojai ir dauguma miesto vyrų pasitraukė į kalnus, o Halabdžoje liko vaikai, moterys ir pagyvenę žmonės.
Saddamo Husseino statytinis Ali Hassanas al Majidas, labiau žinomas savo makabriška pravarde „Cheminis Ali“, nurodė panaudoti dujas ir taip numalšinti sukilimą, o kitą dieną Irako kariniai lėktuvai penkias valandas virš miesto purškė mirtiną nuodingų dujų kokteilį.
Praėjus daugiau kaip 20 metų po tos nelaimės, 2010 metų sausį, „Cheminis Ali“ buvo pakartas.
Jokių akivaizdžių sužeidimų
Pasaulis apie išpuolį sužinojo gana greitai: į įvykio vietą atvyko užsienio žurnalistų, kuriuos apie ataką informavo į kalnus pasitraukę kovotojai.
Kovo 23-iąją Irano televizija parodė pirmuosius vaizdus iš nelaimės vietos. Ant gatvėse gulinčių lavonų nebuvo matyti jokių akivaizdžių sužeidimų, tačiau vėliau liudininkai sakė matę, kad kai kurių nužudytųjų nosys buvo kruvinos.
Žurnalistai filmavo nunuodytų vaikų lavonus ir rėmėsi oficialiais Irano paaiškinimais, kad už tą ataką atsakingas Irako režimas.
Belgų ir olandų komanda iš humanitarinės pagalbos organizacijos „Gydytojai be sienų“ (MSF) patvirtino, kad Halabdžoje buvo panaudotos iprito dujos ir, galbūt, cianido dujos.
„Mūsų išvada aiški: civiliai gyventojai buvo nunuodyti dujomis“, – tvirtino MSF.
„Nė menkiausio judesio“
Naujienų agentūros AFP specialusis korespondentas Michelis Leclerqas 1988 metų balandį pasakojo apie siaubingą atmosferą Halabdžos mieste.
„Nė menkiausio sujudimo, verksmo, judesio: Halabdža atrodo sustingusi, panirusi į gilų miegą, kol tolumoje griaudi patrankos“, – rašė jis.
„Namai tebestovi, parduotuvės – pilnos“, bet „čia nebėra nė vienos gyvos dvasios, Irako lėktuvams paleidus savo mirtinus nuodus“, rašė M. Leclerqas.
