Dėl ko susitarta?
Nei Kinija, nei Iranas neatskleidė susitarimo detalių, tačiau ekspertai sako, kad jis ne itin skiriasi nuo 18 psl. projekto, kurį pernai gavo laikraštis „The New York Times“.
Projekte – 400 mlrd. dolerių Kinijos investicijų per ateinančius 25 metus įvairiose srityse: bankininkystė, telekomunikacijos, uostai, geležinkeliai, sveikatos apsauga, technologijos ir t.t.
Iranas esą reguliariai Kinijai tieks naftą su dosnia nuolaida, rašo NYT.
Projekte rašoma apie stiprinamą karinį bendradarbiavimą, įskaitant bendras karines pratybas bei apmokymus, bendrus tyrimus, ginklų vystymą ir dalijimąsi žvalgybine informacija.
Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Zhao Lijianas tikino, kad susitarime nėra nurodyta „jokių kiekybinių, konkrečių kontraktų bei tikslų“.
Susitarimo, kurį esą Kinijos vadovas Xi Jinpingas pasiūlė dar 2016 metais, kritikai sako, kad derybose trūko skaidrumo, jų manymu, Iranas įsipareigos išparduoti išteklius.
Šalininkai įžvelgia naujų galimybių.
„Pernelyg ilgai mūsų strateginiuose aljansuose koncentravomės vien į Vakarus ir nepasiekėme rezultatų. Dabar, jei pakeisime politiką ir atsigręšime į Rytus, nebus taip blogai“, – laikraščiui sakė iranietis ekonomikos analitikas Alia Shariati.
Pernelyg neapibrėžta?
Kinijos-Irano santykių analitikas Billas Figueroa iš Pensivalnijos universiteto rašo, kad šis susitarimas nėra labai svarbus. Visų pirma todėl, kad jame neminimi jokie skaičiai, nekalbama apie salų, karinių bazių pardavimą.
„Jis neapibrėžia jokių įgyvendinimo metodų, pamatuojamų tikslų ar specifinių programų. Jis ragina neapibrėžtą bendradarbiavimą per „kontaktų gerinimą“ įvairiose srityse“, – tviteryje rašo B.Figueroa.
Pasak analitiko, Iranui susitarimas naudingas, nes stabili partnerystė su Kinija reiškia stabilią rinką naftai: pajamos už ją sumažėjo, kai JAV įvedė sankcijas. Be to, esą toks susitarimas sudaro jėgos įvaizdį ir demonstruoja siekį panaikinti diplomatinę izoliaciją, į kurią Iraną įstūmė Jungtinės Valstijos.
Ilgus metus galiojusios sankcijos Iranui buvo palengvintos 2015 metais sudarius Bendrąjį išsamių veiksmų planą (JCPOA) – kitaip žinomą kaip branduolinį susitarimą – tarp Jungtinių Valstijų, Irano, Kinijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės (JK), Rusijos ir Europos Sąjungos (ES). Šiuo susitarimu Iranas įsipareigojo nesiekti branduolinių ginklų.
2018 metais prezidentas Donaldas Trumpas išvedė JAV iš susitarimo ir grąžino sankcijas. Naujasis šalies vadovas Joe Bidenas žadėjo grąžinti Jungtines Valstijas į JCPOA, bet tik tuo atveju, jei Iranas laikysis sąlygų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Joe Bidenas – naujasis JAV prezidentas: ką jis žadėjo užsienio politikoje?
B.Figueroa manymu, Kinijai naujasis susitarimas taip pat naudingas: ji gaus naftos, prieigą prie užsienio rinkos, nors ir nedidelės, kiniškoms prekėms. Pasak analitiko, tai yra simbolinis progresas „Juostos ir kelio iniciatyvos“ (angl. „Belt and Road Initiative“, BRI) realizavimo link.
Analitikas rašo, kad vis dėlto didelėje dalyje Irano visuomenės artimesnių santykiu su Kinija idėja nėra populiari. To priežastys – Pekino elgesys su musulmonų uigūrų mažuma, kurį Vakarai laiko genocidu, taip pat nenoras, kad rinką užplūstų kiniškos prekės.
Trečiadienį apie 200 iraniečių susirinko prie šalies parlamento protestuodami prieš susitarimą su Kinija, demonstracijos vyko ir kituose miestuose. „Iranas neparduodamas“, – skandavo protestuotojai.
Iranas eksportuoja daugiau naftos į Kiniją, o tai kelia grėsmę JAV sankcijų režimui, „Reuters“ sakė „Eurasia Group“ analitikas Henry Rome.
„Tačiau sankcijų struktūra nėra jokiu būdu nėra ant žlugimo ribos, ypač todėl, kad Iranas negali susigrąžinti didesnės dalies pajamų“, – sakė jis.
Kiniją domina ne tik Iranas
Susitarimas pasirašytas Kinijos užsienio reikalų ministro Wang Yi vizito Irane metu. Tačiau Teheranas buvo ne vienintelė jo kelionės į Artimuosius Rytus stotelė: jis taip pat vyko į Saudo Arabiją, Turkiją, Jungtinius Arabų Emyratus (JAE), Bahreiną ir Omaną.
Kiniją domina visas Artimųjų Rytų regionas, ne tik Iranas. Panašius susitarimas Pekinas sudarė su Teherano priešininkėmis Saudo Arabija bei JAE, pastebi „The Willson Center“ analitikė Lucille Green.
Pasak jos, Kinija daugiau ginklų parduoda Irano kaimynėms ir varžovėms. Be to, Pekinas kur kas labiau vertina santykius su JAV nei su Iranu: „Kol kas JAV spaudimas buvo pagrindinis Kinijos-Irano ryšių slopintuvas.“
Analitikė atkreipia dėmesį, kad 2019 pabaigoje Iranas jau dalyvavo bendrose karinėse pratybose su Iranu ir Rusija, jos buvo kartojamos šiemet.
„Kinija, įsitraukdama į karinę diplomatiją su Iranu, pasitelkia nekontroversiškas temas, pavyzdžiui, kovą su piratais ir antiteroristines pratybas. Kinija iš tikrųjų nerimauja dėl piratavimo. Tokias pat pratybas ji rengia su Saudo Arabija Raudonojoje jūroje“, – rašo L.Green.
Net jei šis susitarimas – vien tik ekonominis, jis vis tiek suteikia Kinijai naują esminį vaidmenį visame Persijos įlankos regione, mano Anthony Cordsmanas, analitikas Strateginių ir tarptautinių studijų centre.
„Susitarimas smarkiai paveikia JAV pastangas panaudoti ekonominius ginklus siekiant maksimalaus spaudimo Iranui. Vietoj to JAV pastangos virsta būdais leisti Kinijai įgyti didesnį ekonominį ir strateginį buvimą Irane“, – rašo A.Cordsmanas.
Pasak jo, didesnis Kinijos vaidmuo Irane suteikia Pekinui stipresnį potencialų vaidmenį išnaudojant ryšius su Pakistanu ir investicijas į Pakistano uostus bei transporto maršrutus į Vidurio Aziją bei Kiniją.
„Susitarimas suteikia Kinijai daugiau galimybių išnaudoti naują karinio jūrų laivyno bazę ir uostą Džibutyje, ant pietinio Raudonosios jūros kranto, taip pat panaudoti tai, ką ji išmoko apie galios projektavimą dalyvaudama kovoje su piratais prie Somalio“, – rašo A.Cordsmanas.
Šiuo susitarimu Kinija nori parodyti, kad ji yra būtina siekiant išspręsti aštriausias pasaulio problemas, mano Danielis Markey, profesorius Johnso Hopkinso universitete.
„Pekinas nori save pavaizduoti kaip teisingą ir nešališką tarpininką, tuo pat metu parodydamas JAV kaip problematiškesnę žaidėją“, – D.Markey sakė „Laisvosios Europos radijui“.