Irano lyderis nešvaisto daug laiko abejonėms. Pastarieji įvykiai regione greičiausiai suteikė jam vilties. Per pastarąjį dešimtmetį Iranas stebėjo, kaip Jungtinės Valstijos nuvertė du svarbiausius jo priešus: Talibano režimą Afganistane ir Saddamą Husseiną Irake. Gali būti, kad didžiausias Amerikos spendimo įsiveržti į Iraką ir Afganistaną laimėtojas buvo Teheranas.
Tačiau dabar Artimuosius Rytus sukrėtė arabų sukilimai. Irano vieta naujuosiuose Artimuose Rytuose, kaip juos pavadino M.Ahmadinejadas, nėra aiški. Irano tautą daugiausiai sudaro persai ir šiitai. Dėl to šiai valstybei visuomet buvo sunku susirasti tikrų draugų regione, kuriame didžiąją dalį gyventojų sudaro arabai ir sunitai.
Sąjunga su Sirija
Sakau jums, susikurs nauji ir didingesni Artimieji Rytai, tačiau tai bus Artimieji Rytai be Amerikos ir be blogio – sionistų režimo.Nuo 1979 metų ištikimiausias Irano sąjungininkas Artimuosiuose Rytuose buvo Sirija. Abi valstybes vienija strateginiai interesai, susiję su Libane įsitvirtinusiu islamistų judėjimu „Hezbolah“. Tačiau Sirijos valdžia šiuo metu susiduria su labai dideliais neramumais šalies viduje. Jungtinės Valstijos kaltina Teheraną padedant Basharui al-Assadui malšinti sukilimus.
„Tikime, kad yra patikimos informacijos, jog Iranas padeda Sirijai, – balandžio 14 d. pareiškė JAV valstybės departamento atstovas Markas Toneris. – Neketinu leistis į smulkmenas apie šią paramą, tačiau ji mums išties kelia susirūpinimą.“
Pasak žiniasklaidos, Iranas Siriją aprūpino minios kontrolės ir komunikacijos įranga. Tiek Teheranas, tiek Damaskas šiuos kaltinimus neigė. Tačiau analitikų šie neigimai neįtikino. „Turint omenyje šių valstybių tarpusavio santykius, pasirodę pranešimai greičiausiai yra teisingi, – teigia Webster universiteto Ženevoje tarptautinių santykių profesorius Jubinas M.Poodarzi. – Jei Sirijoje įvyks esminis politinis pokytis – B.al-Assado režimo nuvertimas – Irano užsienio politika patirs didžiausią nesėkmę.“
Tačiau Irano užsienio politika neapsiriboja vien tik Sirija. Teheraną ypač domina Bahreinas, kurio didžiąją dalį gyventojų sudaro šiitai ir kurie pastaruoju metu taip pat išdrįso pasipriešinti valdžią savo rankose laikantiems sunitams. Daugelis Artimuosiuose Rytuose kaltina Iraną bandymais įsikišti į įvykius Bahreine. Teheranas šiuos kaltinimus neigia. Pasak analitikų, Irano įtaka Bahreino ir kitų Persų įlankos šalių šiimtams, yra dažnai pervertinama.
„Šiitai Persų įlankos valstybėse nėra Irano penktoji kolona, – teigia vyresnysis Naujosios Amerikos fondo analitikas Afshinas Molavis. – Juos reikėtų trakuoti kaip tuos, kas jie išties yra – tų valstybių piliečius. Kai su jais yra elgiamasi gerai, jie pademonstruoja tokį patį nacionalizmo lygį, kaip ir bet kurie kiti piliečiai. Nėra daug žmonių, kurie ilgisi Islamo Respublikos. Jie ilgisi pilietinių teisių.“
Naujos valdžios formos nemato
Kitaip tariant, Persų įlankos valstybėse nereiktų tikėtis Irano tipo revoliucijų. Susidūręs su ribota įtaka Persų įlankoje ir sąjungininku turėdamas tik nestabiliai šiuo metu atrodančią Siriją, Iranas siekia sutvirtinti savo draugystę su kitomis regiono valstybėmis. Šiuo metu Teheranas artimai bendradarbiauja su šiitų valdžia Irake, taip pat bando užmegzti diplomatinius santykius su nauja valdžia Egipte. Teherano santykiai su Kairu nutrūko po 1979 m. Irano revoliucijos.
Be to, Iranas atidžiai stebi ir bandymus šalies viduje kelti neramumus. Teheranas nenori, kad jo teritorijoje pasikartotų Tunisą ir Egiptą pakeitę sukilimai. Nuo vasario mėnesio Irano saugumo pajėgoms pavyko užkirsti kelią daugiau nei dešimčiai demonstracijų. M.Ahmadinejado naujųjų Artimųjų Rytų vizija neapima naujos valdžios formos šios šalies viduje.
