Iš miesto mes iškeliavome autostopu, kito kelio mums nebuvo. Nebuvo jokių autobusų, jokios organizuotos evakuacijos, nieko. Nežinojome, ar apskritai išvyksime, buvo tik viltis ir stiprus noras išgyventi. Kai vienas vaikinas sutiko mus pasiimti su savimi, neklausėme, kur jis važiuoja ir koks jo kelionės tikslas, mums tai tiesiog buvo nesvarbu. Vienintelis svarbus dalykas buvo ištrūkti iš to pragaro. Aš svajojau įsėsti į automobilį, kuris mane išvežtų iš ten.
Sunkiausios dienos buvo prieš pabėgimą, kasdien buvo vis blogiau ir blogiau. Pirmosiomis blokados dienomis mums buvo atjungta elektra, šildymas, dujos, internetas, mobilusis ryšys, vanduo, – viskas. Parduotuvės buvo apiplėštos, padegtos, nebuvo kur gauti maisto. Likome su tuo, ką tuo metu turėjome, o turėjome nedaug. Nežinojome, kiek dienų išgyvensime su tokiu kiekiu maisto, todėl dalijomės, bandėme skaičiuoti, kiek dienų jo užteks. Iš pradžių mūsų rajonas buvo palyginti saugus, rusai mus bombardavo vienus paskutiniųjų. Buvo baisu, ypač paskutines 3 dienas. Negalėjome išeiti pasigaminti maisto ant laužo šalia mūsų namų, ką jau kalbėti apie ėjimą 2 kilometrus iki šulinio pasisemti vandens. Mums pasisekė, kad gyvenome taip arti jo, daug žmonių eidavo ten iš kitų rajonų. Keletą kartų sprogdino visai šalia mūsų, mes šaukėme vienas kitam „gulkis!“, dengėmės galvas nuo skriejančių raketų skeveldrų. Naktis leidome kartu, sėdėdavome koridoriuje ant grindų. Jei jie valandai ar dviem nustodavo šaudyti, galėdavome užmigti, bet kiekvieną naktį mus pažadindavo artėjančio lėktuvo ar sprogimų garsai, o ryte sužinodavome, kad šalia mūsų esantis namas sugriautas. Mes tik vylėmės, kad mūsų butas nebus kitas.
Netoli mūsų namų nebuvo jokios slėptuvės, o mūsų rūsys nebuvo saugus. Slėpėmės mano mamos bute, esančiame pirmame penkiaaukščio pastato aukšte. Tai buvo vienintelė vieta, kurioje galėjome slėptis, ten būdavome didžiąją laiko dalį. Kambaryje uždengėme langus, o lovą apstatėme baldais, kad apsisaugotume nuo dūžtančių stiklų. Bet kai lauke išgirsdavome didžiulį triukšmą, visi kartu eidavome į koridorių, nes ten nebuvo langų ir tai buvo saugiausia vieta bute.
Sprendžiant pagal tai, ką mes girdėjome, iš miesto traukiniu buvo galima išvykti tik pirmosiomis karo dienomis. Aš ir mano šeima tikėjomės, kad karas greitai baigsis, ir nemanėme, kad Mariupolis bus sunaikintas, todėl tuo traukiniu nevažiavome. Tuo metu turėjome internetą, veikė elektra, vanduo, parduotuvės, todėl padėtis neatrodė labai bloga. Vėliau, kai praradome telefono ryšį, internetą, o padėtis gerokai pablogėjo, nežinojome, ar vis dar įmanoma palikti miestą. Traukiniai, autobusai nevažiavo, o automobilio neturėjome. Tiesiog laukėme ir tikėjomės evakuacijos, kuri taip ir neįvyko. Žmonės neišvažiavo, nes nežinojo, ar bus įmanoma prasmukti pro rusus, bijojo, kad pakeliui nušaus / nužudys / susprogdins. Laukėme ten tol, kol tikimybė mirti būnant ten prilygo galimybei mirti bandant pabėgti.
Kai išvykome, nežinojome, kas ten liko, o kas jau išvyko, apie tai sužinojome tik pasprukę. Nebuvo jokio ryšio, buvo pavojinga išeiti į lauką, todėl negalėjome patikrinti, ar mūsų giminaičiai ir draugai liko namuose. Kai kurie iš jų vis dar ten, o mes su jais neturime jokio ryšio. Aš tik tikiuosi, kad jie gyvi, nes dabar padėtis ten daug blogesnė. Kasdien apie juos galvoju, bandau juos surasti evakuotų žmonių sąrašuose, bet jų ten nėra.
Baisiausias dalykas, kurį patyriau blokados metu, buvo lėktuvo garsas. Neturi kur trauktis, nėra vietos, kurioje galėtum pasislėpti. Ta bomba per vieną akimirką sugriauna visus pastatus, o aš, girdėdama tą garsą, jaučiausi tokia menka, tokia beviltiška. Norėčiau, kad NATO apsaugotų ukrainiečius nuo to, nenoriu, kad kas nors kada nors tai patirtų. Niekada nesitikėjome, kad kažkas panašaus nutiks mūsų tėvynėje, vis dar jaučiuosi tarsi kitoje realybėje. Manau, kad kiekviena šalis turėtų dėti maksimalias pastangas, kad padėtų apsaugoti Ukrainą. Dabar mūsų šalis yra skydas Europai, ir jei niekas mums čia nepadės, šis baisus karas turi visas galimybes plisti toliau. Nenoriu, kad taip atsitiktų.
