Ar kada nors jautėte nenugalimą troškimą tiesiog šią akimirką suvalgyti sušio? Nenumaldomą poreikį tuojau pat paragauti žalios žuvies su ryžiais ant mažyčio padėkliuko su marinuotu imbieru ir žalia pasta?
Taip vieną popietę nutiko Rusijos milijardieriui ir „Chelsea" futbolo klubo savininkui Romanui Abramovičiui, kai jis buvo Azerbaidžano sostinėje. Baku galima gauti daug ką, bet, pasirodo, ne sušio. Šią problemą oligarchas pavedė išspręsti padėjėjui. Ir štai kaip ji buvo išspręsta: padėjėjas užsakė sušio už 1200 svarų sterlingų iš Londono restorano „Ubon"; tada maistas buvo limuzinu nuvežtas į Lutono oro uostą ir privačiu lėktuvu nuskraidintas už tūkstančių kilometrų į Azerbaidžaną. Drauge su pristatymu tai atsiėjo apie 40 tūkst. svarų sterlingų. Tikriausiai tai buvo brangiausias maistas išsineštinai per visą istoriją.
Apie tai savo knygoje „Londongradas arba „Iš Rusijos su pinigais": rusų oligarchų istorija iš vidaus" rašo Markas Hollingsworthas ir Stewartas Lansley. Pasakojimo centre – R.Abramovičius, aliuminio magnatas Olegas Deripaska, dabar kalėjime sėdintis Michailas Chodorkovskis ir bėglys Borisas Berezovskis.
Kai praėjusio dešimtmečio viduryje Rusijoje buvo įvykdyta staigi pramonės privatizacija, neregėtai pralobę šie žmonės suplūdo į Londoną, nes juos traukė madingo miesto statusas, dosnūs mokesčių įstatymai, sunkios ekstradicijos procedūros ir... sušių restoranų gausa.
Impresionistai metrais
Šiuo metu Londone gyvena apie 300 tūkst. rusų, apie 100 šių žmonių yra tokie turtingi, kad protu sunku suvokti. Patys rusai jau pravardžiuoja britų sostinę Maskva prie Temzės.
Kai praėjusio dešimtmečio viduryje Rusijoje buvo įvykdyta staigi pramonės privatizacija, neregėtai pralobę šie žmonės suplūdo į Londoną, nes juos traukė madingo miesto statusas, dosnūs mokesčių įstatymai, sunkios ekstradicijos procedūros ir... sušių restoranų gausa. Vladimirui Putinui pradėjus minti oligarchams ant uodegos, Didžiosios Britanijos sostinė jiems tapo patikimu prieglobsčiu. Jie čia įsikūrė ir pradėjo leisti pinigus. Kaip gi jie juos leidžia?
Menui: Picasso, Monet, įvairūs šiuolaikinio meno kūriniai, tinkantys jų baisiems naujiems namams. Šiuos kūrinius jie perka metrais, kaip tapetus, ir kartais permoka 4 kartus daugiau nei nurodo aukciono kainoraštis.
Toliau – nekilnojamasis turtas. Jiems neužtenka 4 ar 5 namų Londone, kurie būtinai turi būti netoli "Harrods" parduotuvės, paskui sujungiami į vieną neaprėpiamą namą, kurio svetainė didesnė nei futbolo stadionas. Jiems dar reikia ir prieglobsčio kaimo ramumoje. Geriausia – Saryje. Savąjį B.Berezovskis nusipirko už 20,5 mln. svarų sterlingų į jį net neįžengęs – tik užmetęs akį iš sraigtasparnio. „Pirkėjas, mokantis grynaisiais" dabar Anglijoje įgavo visiškai kitą reikšmę. Vienas agentas pasakojo: „Prie manęs priėjo pirkėjas, kuris norėjo išleisti 64 mln. svarų už tris nuosavybes: dvi pačiame Londono centre ir vieną kaime arba Škotijoje. Aš jo paprašiau banko duomenų, o jis atsakė: „Nėra reikalo, mokėsiu grynaisiais."
Po to tie namai buvo iškloti marmuru, daugybė pinigų sukišta į elektroninę įrangą, pavyzdžiui, specialią sistemą, kuri leidžia savininkui pamatyti, kas beldžiasi į jo namų duris, kai jis pats yra už tūkstančių kilometrų.
Priešraketinė sistema
Toliau seka įvairūs žaisliukai: rolsroisai, bugačiai, lambordžiniai, jachtos, viena už kitą įmantresnės ir prabangesnės. Pavyzdžiui, R.Abramovičiaus „Pelorus" turi porą sraigtasparnių bei povandeninį laivą. Tačiau ir ta pasirodė nepakankamai didelė, todėl jis užsisakė dar vieną. Ji vadinasi „Eclipse", yra salos dydžio, taip pat turi povandeninį laivą ir raketų susekimo sistemą. Visa tai kainuoja 300 mln. svarų sterlingų.
Dar jiems reikia privačių lėktuvų. Ir specialių mobiliųjų telefonų, kainuojančių po porą tūkstančių svarų sterlingų ir (nežinia kaip) taip pagamintų, kad specialiosios tarnybos negalėtų klausytis jų pokalbių.
Knygoje pasakojama ir apie britus, kurie bičiuliaujasi su šiais žmonėmis. Tai Peteris Mandelsonas, buvęs Europos Komisijos prekybos komisaras, įtariamas padėjęs prastumti senam bičiuliui O.Deripaskai palankius aliuminio mokesčius. Pasakiškai turtingas, buvęs „Bullingdon" klubo narys Natas Rothschildas. Visokios ledi ir lordai. Dainininkas Eltonas Johnas, kuriam smagu pasikviesti turtingų rusų į savo kuklius ir skoningus vakarėlius.
Visur pasiekianti ranka
Knyga baigiasi kur kas niūresne gaida. V.Putinas negailestingai persekioja savo priešus ir užsienyje. Todėl oligarchai, nepaklūstantys jo valiai ir mėginantys kišti nosį į politiką (išimtis tik gudragalvis R.Abramovičius), pajunta jo rūstybę.
M.Chodorkovskis tupi kalėjime Sibire. B.Berezovskis gyvena bėglio ir tremtinio gyvenimą, nuolat priverstas žvalgytis per petį.
Būta keistų ir nepaaiškintų mirčių: per paslaptingą sraigtasparnio katastrofą žuvo Stephenas Curtis, britų teisininkas, gynęs naftos kompaniją „Jukos"; prie savo namų nušautas pagyvenęs britas, galbūt per klaidą palaikytas teisėju, kuris atmetė visus V.Putino reikalavimus išduoti Rusijai kai kuriuos asmenis. Ir, žinoma, Aleksandras Litvinenka, kuriam į arbatą buvo įpilta radioaktyvaus polonio.
