Jis baigė Kyjivo nacionalinį medicinos universitetą. Po studijų dirbo kaimo gydytoju, kuriam teko priimti visus pacientus su įvairiausiais nusiskundimais, vėliau – bendrosios praktikos gydytoju poliklinikoje.
Igoris savanoriu išėjo kariauti į Donbasą. Pradėjo kaip eilinis kovotojas batalione „Azov“, vėliau vadovavo medicinos daliniui.
2014 m. buvo įkurtas savanorių batalionas „Azov“, į kurį iš pradžių buvo priimta daugybė žmonių – nuo kraštutinių dešiniųjų aktyvistų iki futbolo sirgalių. Vėliau batalionas buvo reorganizuotas ir tapo Ukrainos nacionalinės gvardijos dalimi kaip brigada „Azov“. Po desperatiškos Mariupolio gynybos „Azov“ įgijo drąsiausių Ukrainos kovotojų reputaciją.
Vienas šių kovotojų buvo Ihoris Rozdobudko.
– Anksčiau Donecko oro uostą saugantys kovotojai buvo vadinami „kiborgais“, o dabar jie tapo „Azovo“ kovotojais. Ihori, kaip iš taikaus žmogaus tapote „kiborgu“?
– Iki 2013 metų buvau eilinis gydytojas. Mėgau savo darbą, net pradėjau savo nedidelį verslą – atidariau optikos parduotuvę. Tada įvyko Maidanas. Nepalaikiau jo, nes buvau absoliutus pacifistas: maniau, kad [Ukrainos prezidentas Viktoras] Janukovyčius turi būti nušalintas per rinkimus, o ne per sukilimą ir smurtą. Vėliau, kai atvykau į „Azov“, dėl šių pažiūrų buvau pavadintas sofos separatistu (juokiasi).
O tada atėjo 2014 m. vasara, tai jau buvo tiesioginė Rusijos agresija.
– Ar iš karto supratote, kad čia veikia Rusija, o ne vietiniai separatistai?
– Supratau tada, kai buvo aneksuotas Krymas ir Belbeke žuvo pirmasis ukrainiečių karys. Iš karto pašiurpo oda. Juk Rusija – didžiulis monstras, o Ukraina tokia maža.
