– Kaip jūs gyvenote Šiaurės Korėjoje?
– Mano tėvai gimė Japonijoje, tačiau vėliau grįžo į tėvynę, kur ir apsivedė. Šeimoje buvome penkiese – tėvai, aš ir dvi mano vyresnės sesės. Mes gyvenome netoli Tumanganos upės. Nuo ketverių metų aš dirbau laukuose, mes auginome daržoves: kiniškus kopūstus ir agurkus. Kas dešimt dienų mes gaudavome po laisvadienį. Pamenu, kad kartą per Naujuosius metus mes ėjome su draugais fotografuotis. Pagrindinė pramoga buvo vaikščiojimas po turgų.
Nuo 1997 metų beveik nebeliko maisto produktų, aš smarkiai sublogau. Tėvas išraudavo česnaką ir sakydavo man: „Suvalgyk bent jį“
Nuo 1997 metų beveik nebeliko maisto produktų, aš smarkiai sublogau. Tėvas išraudavo česnaką ir sakydavo man: „Suvalgyk bent jį“. Tais metais jis mirė nuo išsekimo. Kitais metais maisto buvo dar mažiau, gyvenimas buvo labai sunkus. Aš ėmiau galvoti, kad Šiaurės Korėjoje man nėra ateities ir ėmiau galvoti apie pabėgimą. Aš buvau pirmoji iš šeimos, išvykusi į užsienį. Tai įvyko 1998 metais, kai ištekėjau už kino. Vėliau pabėgo ir mano motina su seserimis.
– Kokiu būdu jūs pabėgote iš šalies?
– Turguje mano seserį užkalbino pardavėjas. Jis klausė: „Nori išvažiuoti į Kiniją?“ Aš pagalvojau, kad norėčiau taip padaryti. Turguje prie merginų dažnai prieidavo tokie pardavėjai. Jaunos merginos iš kaimyninių namų dingdavo viena po kitos, ir mes supratome, kad jas parduoda. Galiausiai mano sesuo liko namie rūpintis susirgusia motina, o aš išvykau viena į Šiaurės Korėją. Aš supratau, kad mane atiduoda į žmonas kinui, tai buvo panašu į prekybą žmonėmis, tačiau aš paprasčiausiai neturėjau kitų būdų išgyventi.
Pardavėjai taip pat bijodavo, kad juos demaskuos, todėl jeigu merginos, su kuriomis jie imdavo kalbėti, sutikdavo, jas iš karto pasiimdavo su savimi, neleisdami atsisveikinti su šeima. Girdėjau, kad pardavėjas, kuris padėjo mano seseriai pabėgti, vėliau buvo sušaudytas. Tuo tarpu aš, pasakiusi, kad turiu pasitarti su savo sergančia motina, gavau laiko, kad nueičiau namo. Aš apsisprendžiau, kai jis man pasakė: „Mes duosime tavo sergančiai motinai pinigų, paskui jų galėsi atsiųsti ir pati“. Iš tiesų jokių pinigų ji negavo. Balandį, vos iškritus sniegui, mane perkėlė per upę. Taip aš patekau į Kiniją, kur ir ištekėjau. Aplink gyveno dešimt merginų, kurias, kaip ir mane, atvežė iš Šiaurės Korėjos ir ištekino už vietinių. Visos jos, išskyrus mane, galiausiai kažkur prapuolė, galbūt bandė bėgti. Aš galiu jas suprasti, nes Kinijoje gyvenimas irgi buvo sunkus, jos ištekėjo ne iš meilės. Aš priėmiau savo motiną, kuri pabėgo į Kiniją, mes apsigyvenome kartu. Ji miegojo apsiavusi batais, nes bijojo vietos policijos reidų, kuri galėjo deportuoti ją į Šiaurės Korėją. Iš Kinijos aš parašiau į Raudonąjį Kryžių, mums atkeliavo atsakas, paskui atvyko ir ambasados darbuotojas. Svarbiausias argumentas mums išsikelti į Japoniją buvo tas, kad sugebėjome įrodyti, jog mano tėvas buvo japonas.
– Kokie ryškiausi atsiminimai liko jums iš Šiaurės Korėjos?
– Pirma – tai, kad nebuvo ko valgyti. Aš labai mėgau valgyti, tačiau niekada negalėjau sočiai pavalgyti. Tik Naujiems metams mes gamindavome saldžius pyragėlius iš ryžių, tačiau juose nebuvo mėsos. Didžiausias įspūdis buvo, kai tėvas sumedžiojo zuikį, ir mes paragavome šiek tiek mėsos.
Didžiausias įspūdis buvo, kai tėvas sumedžiojo zuikį, ir mes paragavome šiek tiek mėsos
Visur ir visada buvo kyšiai. Norint gauti ryžių, reikėjo duoti kyšį cigaretėmis ar pinigais. Girdėjau, kad į universitetą nebuvo įmanoma įstoti be kyšių. Nenori eiti į kariuomenę – taip pat reikia kyšio. Nežinau tikslių sumų, tačiau girdėjau, kad tam buvo skiriami pinigai, atsiunčiami giminaičių iš Japonijos.
Moterų padėtis buvo labai sunki, jos net negalėjo sėdėti prie vieno stalo su vyrais. Tačiau nuo antrosios dešimtojo dešimtmečio pusės, kada maisto produktų beveik nebeliko, moterys pradėjo dirbti kartu su vyrais, gauti produktų ir svarbiausių daiktų. Tada korėjietės pagaliau pajautė, kad jų padėtis pagerėjo.
Dešimtajame dešimtmetyje produktai buvo išduodami pagal maisto korteles. Kiekvieno mėnesio penkioliktą ar dvidešimtą dieną mes gaudavome šių produktų. Tačiau kai padėtis dar labiau pablogėjo, produktus duodavo tik kartą per tris mėnesius ar kas pusmetį. Pagrindinis produktas buvo kukurūzai, tačiau maisto liko vis mažiau ir mažiau. Iš pradžių gaunamų ryžių santykis su kukurūzais buvo 7:1, tačiau kuomet su tiekimu tapo prasčiau, liko tik kukurūzai. Duodavo ir kažkokių pailgintų ryžių, manau, kad tai buvo humanitarinė pagalba iš užsienio, kurią duodavo, kai jau nieko nebeliko.
Buvo įkurtas centras, kur mes gaudavome maisto talonus, vėliau eidavome į netoliese esantį paskirstymo punktą, kur gaudavome maisto ir slėpdavome jį į maišus. Mėsos išvis nebuvo. Turguje buvo galima įsigyti sojos, kai kurios šeimos pirkdavo jos ir gamindavo tofu. Žmonės, kurie turėjo tofu, buvo laikomi laimingais. Mes gaudavome buteliuką sojos, miso ir sviesto per šventes, pavyzdžiui, Kim Ir Seno ar Kim Čen Iro gimtadienius. Padėčiai pablogėjus, dingo ir šios dovanos. Liko tik druska. Darbe mes keitėmės maltais raudonaisiais pipirais, kiniškais kopūstais.
Kortelės buvo išduodamos ir šildymui būtinai medienai ir angliai, tačiau dešimtame dešimtmetyje to nebeliko. Mes lipdavome į kalnus, kirsdavome medžius, degindavome džiovintų kukurūzų stiebus. Kalnuose vietiniai žmonės augino bulves. Visuomeninio transporto nebuvo, taigi, vaikščiodavome pėsčiomis ar važiuodavome vežimais, pakinkytais buivolais. Automobilių būdavo tik gamyklose, tačiau benzino neužtekdavo ir jiems.
– Jūs ką nors girdėjote apie koncentracijos lagerius?
– Vieną kartą pagalvojau, kad žmonės, kuriuos išvydau, yra iš koncentracijos lagerio. Aš ėjau kartu motina gatve, kada išvydau grupę žmonių, tempiančių medžius į lauką. Jų buvo dešimt, o juos buvo apsupę kareiviai. Šie mušdavo juos, jei jie sustodavo. Jie visi buvo apsirengę baltai-mėlynais suplėšytais drabužiais, kelnėse – skylės, per kurias matėsi keliai. Visi jie buvo nuskusti plikai, manau, kad tai buvo vyrai. Maniau, kad nedera per ilgai žiūrėti į juos, todėl įdėmiai neapžiūrėjau.
– Ar ką nors girdėjote apie vadinamąją „auksinę šeimą“?
– Mačiau, kaip pravažiavo specialus traukinys, kuriuo, kaip kalbėjo, vyko Kim Čen Iras. Jis pravažiavo labai greitai, buvo švytintis, o langai uždengti baltomis užuolaidomis. Štai ir viskas, ką mačiau. Man sakė, kad jis važiavo į savo vasarnamį, kuris yra šiaurėje. Tuomet nieko nepajaučiau. Galvojau, kad Kim Čen Iras gali daryti, ką panorėjęs. Jo kelionių grafikas buvo įslaptintas, apie jo traukinius pranešdavo jau tik po kelionės.
– Ar jūs patenkinta savo gyvenimu Japonijoje?
– Negaliu pasakyti, kad patenkinta. Čia sunkiau, nei galvojau. Gyvendama Šiaurės Korėjoje girdėjau pasakojimus apie gyvenimą čia ir maniau, kad visi Japonijos gyventojai yra turtuoliai, o pati Japonija – rojaus šalis. Kai atvykau į Japoniją, galvojau, kad dabar gyvensiu laimingai, tačiau taip nenutiko.
Mes atvykome į Japoniją beveik be daiktų, aš pradėjau nuo visiško nulio, neturėjau nieko – nei pinigų, nei profesijos, nemokėjau kalbos. Man buvo sunkiau nei tuomet, kai gyvenau Kinijoje, pabėgusi iš Šiaurės Korėjos. Dirbau po 12 valandų per dieną restoranuose, namuose palikusi mažus vaikus, taip ir dirbu iki šiol.
Manau, kad nebūčiau ištekėjusi ir paprasčiausiai būčiau mirusi iš bado
Tačiau manau, kad sprendimas atvykti į Japoniją buvo teisingas. Tai buvo mano galimybė pakeisti gyvenimą. Jeigu būčiau likusi Šiaurės Korėjoje, greičiausiai manęs šiame pasaulyje jau nebebūtų. Manau, kad nebūčiau ištekėjusi ir paprasčiausiai būčiau mirusi iš bado.
– Ar jūs norėtumėte grįžti į tėvynę?
– Jeigu abi Korėjos susivienytų, aš norėčiau ten nuvykti – tačiau greičiau jau ne tam, kad ten gyvenčiau, o tam, kad pamatyčiau tas vietas dar kartą. Labiausiai norėčiau išvysti savo tėčio ir senelės kapus. Manau, kad būtent jie, gimę Japonijoje, norėjo čia grįžti. Tačiau jie norėjo, kad pirma jų išvyktume mes. Aš pasiilgstu mūsų kaimo draugų ir gyventojų. Po to, kai išvykau gyventi į Japoniją, gimtąjį kraštą mačiau tik kartą. Mes nuvykome į vyro gimtinę Kinijoje, o iš ten mes su vaikais sėdome į traukinį ir nuvykome prie sienos su Šiaurės Korėja ties Tumanganos upe. Mus sustabdė pasieniečiai, tačiau mes spėjome nueiti iki vietos, iš kurios buvo matyti kitoje pusėje esantis krantas. Vaikai nieko nežino apie Šiaurės Korėją. Jie dūko ir mėtėsi sniego gniūžtėmis.
