Pavelas ir Irina Levčenkos su dukra Natalija ir anūke Margarita Kyryčiuk iš Ukrainos atvyko į Žaslius – apsigyveno nedideliame, bet jaukiame Algimanto Radvilos svečių namų kambaryje. Neslepia, kad bėgdami pagalvojo tik apie dokumentus, daiktų iš esmės jokių nepasiėmė. Kaip sako Irina, tie patys džinsai ir tas pats megztinis – kuo apsirengusi išvyko, tiek teturėjo.
Vis dėlto paklausus, kad galbūt ko trūksta, reikėtų drabužių ar kitų kasdienai būtinų daiktų, ukrainiečių šeima purto galvas ir prašo vieno – rašykite kuo daugiau apie tai, kas Ukrainoje iš tiesų vyksta, nes jiems patiems nieko nereikia, viskuo pasirūpinta.
-
Darbdaviai pasirengę įdarbinti pabėgėlius iš Ukrainos, įdarbinti jau šimtai
-
Pabėgėlių priėmimas Klaipėdoje: jau atvyko beveik 2 tūkstančiai, reikės bent 3 mln. eurų
-
Savivaldybė: naktį Kaune laukiama karo pabėgėlių, pradės veikti registravimo centras
-
Seimo viešbutyje bus galima laikinai apgyvendinti karo pabėgėlius iš Ukrainos
Baimė ir siaubas
Šeima gyveno šalia Kyjivo. Irina apie situaciją Ukrainoje sako taip: „Tai baimė ir siaubas. Maži vaikai, visi buvome rūsiuose. Šaudo ištisai. Vaikai bijo, rūsiuose jie žaidžia ne vaikiškus žaidimus, štai kaimynų vaikui treji, jis žaidžia „oro pavojus, greičiau į rūsį“. Maži vaikai gyvena karu.“
Ji pasakojo, kad prasidėjus karui pas save perkraustė dukrą su anūke. Šeima gyveno dešimtame aukšte ir per pusryčius per langus virtuvėje staiga pamatė, kaip 20 Rusijos sraigtasparnių skrido tiesiog akių lygyje.
„Žmonės gyvena tokioje baimėje... Juos įvarė į tokią situaciją, kai bijoma dėl vaikų, nebeliko to, kad čia mano, čia ne mano vaikas. Bijo visi dėl visų vaikų. Visi taip susitelkė! Tarkim, mes per oro pavojų rūsyje, moterys ir vaikai, o jauni vaikinai vaikšto aplink ir tikrina stogus, nes diversantai palieka žymes, kur bombarduoti. Ant gyvenamųjų namų žymi kryžius specialiais dažais, kad lakūnai matytų.
Baisiausia, kai jie sako, kad bombarduoja karinius objektus. Taip, tik atėję jie bombardavo juos, kad nebūtų pasipriešinimo, bet jie net nepagalvojo, jog stos į gynybą net jaunimas, paprasti žmonės. Surinko visus butelius, išpylinėjo alų, butelius atidavinėjo, kad būtų galima Molotovo kokteilius pagaminti. Jeigu nebus kuo gintis, bent taip“, – kalba Irina.
Visuomenė taip susitelkė, kad neliko jokių buvusių nesutarimų ar nuomonių skirtumų. Todėl, anot Irinos, Rusija pralaimėjo: „Civilizuotame pasaulyje žudyti vaikus, tikslingai apšaudyti gimdymo namus, moterys gimdo rūsiuose, o jie vis tiek bombarduoja... Tai žvėriška. Tai fašizmas. Tai blogiau nei fašizmas. Žmonės priversti bėgti, nes gelbėja vaikus. Arba kaip mes – ten liko sūnus, žentas, kurie mūsų prašė išvažiuoti, kad jie galėtų ramiai kovoti, neišgyvendami dėl mūsų.“
Tai žvėriška. Tai fašizmas. Tai blogiau nei fašizmas. Žmonės priversti bėgti, nes gelbėja vaikus.
Išvažiuoti prašė artimi vyrai
Natalija netramdo ašarų: „Mes neišvažiuotume, jeigu mūsų neprašytų mūsų artimieji vyrai. Jie sako, kad tuomet jiems lengviau, jiems sielos neskaudės, jie nesijaudins dėl mūsų. Iki paskutiniosios ukrainiečių tauta savo namų nepaliko, kol nepradėjo kulkos skristi į kaimynų butus. Jie praeina, nepalieka nieko – kaip Charkive, iki pelenų...
Žmonės bėga tik todėl, kad išgyventų jų maži vaikai. Kitaip mes niekur nevažiuotume. O tie, kurie išvažiavo, būtinai grįš ir atstatys Ukrainą. Užgydysime visas žaizdas.“
Bėgti šeimai teko traukiniais. Kaip pripažįsta, lengva nebuvo, nors kelionė ir netruko daugybę parų, kaip nutinka daliai šalį paliekančių ukrainiečių.
„Kai prasidėjo – lėktuvai, sraigtasparniai, antskrydžiai, raketos, mes evakavomės iš ten vasario 28 dieną. Norėjome išvažiuoti tiesiai į Lvivą, tačiau nepavyko, nes žmonių stotyse buvo labai daug. Neturėjome ką daryti, juk dukra, anūkė kartu. Mums pagelbėjo ir mes patekome į traukinį, važiavusį į Chmelnyckį, kad būtų arčiau į Vakarus.
Traukiniai perpildyti, viskas sausakimša, kupė, koridoriai... Kaip kažkada per Antrąjį pasaulinį karą buvo. Labai sunku, mes važiavome praėjime. Atvykome apie pirmą valandą nakties, išėjome į peroną. Ten jokių tvarkaraščių, nieko, reikia klausytis, ką skelbia per garsiakalbius, kada kas važiuos į Lvivą.
Išeini į peroną – stotys visiškai neapšviestos, matai tik skraidančius lėktuvus, raketas, oro pavojus, visus evakuoja į stotį. Kaip patys suprantate, stotis tai ne slėptuvė nuo bombų. Kaip aš sakau – tai masinė kapavietė, bet vis tiek visus iš perono ten varo. Su vaikais, kūdikiais, šunimis ir katėmis. Paskui atgal į peroną. Kai ėjo jau trečias traukinys į Lvivą, aš pasakiau, kad tai paskutinis mūsų šansas, kitaip neaišku, kur nakvoti teks. Susikaupėm, važiavo traukinys iš Odesos ir mes į jį įlipome. Ketvirtą ryto buvome Lvive“, – apie pirmąjį kelionės etapą pasakoja Pavelas.
Išeini į peroną – stotys visiškai neapšviestos, matai tik skraidančius lėktuvus, raketas, oro pavojus, visus evakuoja į stotį. Kaip patys suprantate, stotis tai ne slėptuvė nuo bombų. Kaip aš sakau – tai masinė kapavietė.
Lvive juos priėmė draugai pernakvoti. Iš ten jau autobusu iki Varšuvos, kur juos bičiuliai atvežė į Lietuvą.
Sako – viskas gerai
Dabar su Ukrainoje likusiais artimaisiais jie palaiko ryšį, kaip sako, skambina kasdien.
„Jie mums visko nepasakoja, kad nesijaudintume. Viskas normalu, nesijaudinkite – tai girdime“, – sako Irina.
Natalija pripažįsta, kad kiekvieną rytą prabudusi apsidžiaugia, kad visi gyvi.
„Jie sako kaip kariškiai – ramiai, viskas gerai“, – šypteli Pavelas.
„Mūsų vaikinai šaunuoliai. Buvo tas mitas, kad nenugalimoji, viską galinti rusų armija. Rusija pati, matyt, nesitikėjo, kad gaus tokį atkirtį. Šaunuoliai mūsų vaikinai, kad jie nesutriko, kovoja. Mes jais labai didžiuojamės“, – su ašaromis akyse sako Irina.
O vyras pratęsia: „Mes juk kovojame savo žemėje, giname savo namus, savo šeimą, savo tėvynę.“
Kas toliau? Šeima kraipo galvas ir sako nieko planuoti kol kas negalinti. Bent jau pokalbio dieną jie tvirtino dar mėginantys susivokti.
„Labai sunku prognozuoti ir kurti kokius nors planus. Kai buvome Ukrainoje, negalvojome, kad atsidursime Lenkijoje. Kai nubudome Lenkijoje, negalvojome, jog būsime Lietuvoje. Dabar situacija tokia, kad turėjome gerą gyvenimą, viską turėjome ten. Be to, mes ne iš tų, kurie norėjo išvykti. Bet taip nutiko, kad likome be nieko. Ir tikimės, kad bus kur grįžti.
Labai sunku planuoti... Naktį sapnuojasi košmarai, o ryte prabundi nežinodamas, kas nutiks iki vakaro. Bet mes tikimės, kad visa tai greitai baigsis ir galėsime grįžti namo. Kitu atveju kažką reikės galvoti.
Aš noriu grįžti namo. Kad ir kaip būtų sudėtinga, aš noriu grįžti namo. Ukraina yra mano namai“, – užtikrintai kalba Natalija.
Mes juk kovojame savo žemėje, giname savo namus, savo šeimą, savo tėvynę.
Nuo Varšuvos padėjo lietuviai
Irina vardija jiems padėjusius žmones, atsiprašinėdama, kad galbūt ne visiškai tiksliai ištars jų vardus ir pavardes.
„Dėkojame, kad jie mums padėjo. Iš Varšuvos mus paėmė seni pažįstami – Mindaugas Jankauskas ir Saulius Kasperavičius. Jie atvažiavo, mus paėmė, atvežė, apnakvindino, jie mus kaip gimines priėmė. Tai Kęsto Petruševičiaus ir jo žmonos Jadvygos draugai, jie mus suvedė su auksiniu žmogumi, kuris mums davė namus, viskuo padėjo.
Tad mums nereikia nakvoti kur nors stotyje. Tai Algimantas, apsistojome pas jį. Dėkojame ir jam. Lietuvių tauta labai šilta, su didele širdimi. Mums davė viską, ko reikia“, – lūžtančiais nuo jaudulio balsais viena per kitą kalba Irina ir Natalija.
Minėtasis Algimantas Radvila – gerai žinomas verslininkas Kaišiadorių rajone. Jo svečių namuose jau gyveno kelios ukrainiečių šeimos, jis sako besistengiantis atvykėliams padėti tuo, kuo gali. Tarkim, palydi pas Migracijos departamento specialistus, konsultuoja dėl galimybės susirasti darbą, net Margaritą stengėsi pralinksminti nuveždamas į savo ūkį, kur kaip tik yra ėriukų.
Pinigų iš pabėgėlių A.Radvila sako neimantis, nors pripažįsta, kad ir atvykusieji taupūs – gyvena keturiese viename kambaryje, nors ir siūlė jiems du. Virtuve mielai naudojasi, bendra svetaine, apsidžiaugė, kai atsirado skalbyklė.
„Aš situaciją stebiu nuo pirmos dienos. Aš pats dvejus metus Afganistane tarnavęs 1985–1987 metais, žinau, kaip ten vaikai šaukia, verkia...“ – sako verslininkas.
A.Radvila sako esąs pasiruošęs priimti ir daugiau ukrainiečių, jeigu tik bus toks poreikis. Iki kovo 10-osios į Kaišiadorių rajoną buvo atvykę 62 ukrainiečiai. Rajono savivaldybė sako esanti pasiruošusi apgyvendinti apie 300 žmonių, būstus siūlo ir gyventojai.
