Atsakymas glūdi tokiose vietose kaip San Kristobalis, kuris yra maždaug už pusvalandžio kelionės traukiniu nuo didžiųjų Madrido bulvarų, rašo NPR. Tai betoninių daugiabučių rajonas, kurio gatvėse afrikiečiai žaidžia kortomis, o musulmonės dėvi hidžabus. Šiame Madrido priemiestyje daug gyventojų – imigrantai. Daugelis gyventojų yra arba išėję į pensiją, arba bedarbiai, arba į šalį atvykę nelegaliai.
Bedarbiai ir pikti, bet nekaltina atvykėlių
Ispanijoje gimę baltaodžiai ispanai skundžiasi, kad jų rajonas patiria nuosmukį. Vienintelė industrija čia buvo statybos, tačiau joms stiprų smūgį sudavė 2008 m. krizė. Imigrantai užpildė pigius, pusiau pastatytus namus.
„Anksčiau jautėmės kaip kaimynai. Tačiau diena po dienos vis labiau jaučiu, kad esame svetimi, – sako 82-ejų Carmen Acero Rodriguez, kuri San Kristobalyje gyvena jau 57 metus. – Atsikraustė tiek daug naujų žmonių. Rajonas nebeatrodo saugus.“
Aš visą gyvenimą buvau ir esu socialistė! – išdidžiai sakė moteris. – Kodėl, po velnių, darbininkų klasės atstovas turėtų balsuoti už kraštutinę dešinę?
Moteris pasakoja, kad ją neseniai apvogė marokietė imigrantė, kuri buvo pasamdyta namų tvarkymui. Tačiau C.Acero Rodriguez greitai priduria, kad tautybė čia niekuo dėta – tą patį lengvai būtų galėjusi padaryti ir ispanė. Ir jai niekada net nešovė galvon, kad ji dėl to pradėtų dairytis į kraštutinę dešinę ieškodama sprendimų.
„Aš visą gyvenimą buvau ir esu socialistė! – išdidžiai sakė moteris. – Kodėl, po velnių, darbininkų klasės atstovas turėtų balsuoti už kraštutinę dešinę?“
Ispanijoje dalis gyventojų jausmų ir nepasitenkinimo, kurie padeda Europoje iškilti kraštutinės dešinės populistinėms partijoms, yra tokie patys. Tačiau politinė reakcija čia yra labai skirtinga.
Iš mokyklos vaikus pasiimanti 42-ejų Maria Ascension teigia esanti „bedarbė ir pikta“. Tačiau sako dėl to neišsiliejanti ant imigrantų.
Atsikandę kraštutinės dešinės
Daug ispanės giminaičių patys buvo emigravę iš Ispanijos į kitas Europos šalis – bėgo nuo diktatoriaus Francisco Franco, kuris šalį valdė nuo 1939-ųjų iki mirties 1975 m.
„Mes beveik 40 metų turėjome žiaurų dešinįjį diktatorių. Būtent todėl dabar neturime tokių dešinės partijų kaip turi Marine Le Pen Prancūzijoje, – teigia M.Ascension. – Neturime nieko tokio radikalaus.“
Ispanijoje radikalios partijos iškilo tik politinėje kairėje. Praėjusiais metais parlamento rinkimuose nauja kairioji partija „Podemos“, kuriai vadovauja 38-erių buvęs komunistas, laimėjo 21 proc. balsų.
Ispanija yra ta šalis, į kurią patenka daug arabų ir afrikiečių migrantų, kurie valtimis atplaukia per Viduržemio jūrą. Praėjusiais metais į Ispaniją atvyko daugiau nei 13 tūkst. migrantų, dauguma jų – jūra.
Tačiau staigus dešimčių tūkstančių užsieniečių atvykimas pastaraisiais metais neišprovokavo ksenofobinių ar antimusulmoniškų nuotaikų, teigia sociologė Carmen Gonzalez-Enriquez.
Ji sako, kad ispanai linkę užjausti ir suprasti imigrantus, nes dauguma atvykėlių anksčiau atvykdavo iš Lotynų Amerikos ir Rumunijos, ir lengvai integruodavosi – jiems kliūtimi nebuvo kalba, religija ar rasė. Be to, daug ispanų patys yra buvę imigrantais.
Madrido rotušėje kabo „Pabėgėliai laukiami“ plakatas. Sausio mėnesį Barselonos gatvės užsipildė dešimtimis tūkstančių demonstrantų, kurie pasisakė už tai, kad būtų priimta daugiau pabėgėlių.
Niekas Ispanijoje nesiskundžia, kad imigrantai gyvena iš išmokų, nes čia jos yra gana skurdžios. Ispanai patys labai vertina narystės Europos Sąjungoje privalumus, ir yra viena iš palankiausiai ES atžvilgiu nusiteikusių šalių žemyne.
„F.Franco diktatūra paliko Ispaniją izoliuotą ir neišsivysčiusią, – teigia sociologė. – Ispanai jautėsi prastesni už likusią Europą, ir norėjo patekti į išrinktųjų klubą – ir dėl ekonominių priežasčių, ir tam, kad atgautų nacionalinį išdidumą.“
Nacionalizmas negajus
Islamistinių teroro aktų baimė kitur Europoje padėjo iškilti kraštutinės dešinės partijoms, kurios siekia žmones nuteikti prieš musulmonus imigrantus, tačiau Ispanijos patirtis yra kita, teigia C.Gonzalez-Enriquez.
Baskų separatistų grupuotė ETA nuo septintojo dešimtmečio nužudė daugiau nei 800 žmonių, ir tik 2011 m. paskelbė paliaubas. Tačiau net ir per tuos žiaurus dešimtmečius ispanai niekada nebijojo ir nesmerkė visų baskų už kelių radikalų veiksmus. Panašiai jie ir dabar nelinkę atsisukti prieš visus imigrantus musulmonus, aiškina sociologė.
Ispanijoje regioninė tapatybė, kuri pasireiškia regioninėmis kalbomis, šventėmis ir kultūra, yra stipresnė nei nacionalistiniai jausmai.
Net ir kai NPR žurnalistė užkalbino C.Acero Rodriguez, ji iškart prisistatė kastiliete, o ne ispane. Tokia regioninė tapatybė padeda apsisaugoti nuo kraštutinės dešinės grupių, kurios galėtų siekti paskatinti nacionalistinius jausmus šalyje, teigia sociologė.
Ispanijoje yra viena nedidelė kraštutinės dešinės partija – prieš trejus metus įkurta „Vox“. Tai katalikiškos pakraipos partija, pasisakanti prieš abortus, už griežtesnes bausmes ETA teroristams, už centralizuotesnę valdžią, už mažesnę autonomiją Ispanijos regionams.
Pagrindinis šios partijos demografinis taikinys – vyresni gyventojai. Tačiau San Kristobalio bare apie šią partiją nebuvo net girdėjusi nei C.Acero Rodriguez, nei kiti lankytojai. Ir ji gavo vos 0,2 proc. rinkėjų balsų praėjusių metų rinkimuose.
