„Nė neprisimenu, kiek laiko gyvenome okupacijoje. Negi čia viską prisiminsi“, – prie humanitarinę pagalba atvežusio autobusiuko liūdnai tarė Kivšarivkoje gyvenantis Bohdanas.
Kelias į prieš kiek daugiau nei mėnesį Ukrainos kariuomenės deokupuotą Kivšarivką Charkivo stityje veda per Čuhujivą, Kupjanską, kuris taip pat buvo okupuotas rusų.
Charkive žurnalistams leidžiama vaikščioti pakankamai laisvai, bet kuo labiau artėjama prie neseniai deokupuotų teritorijų, tuo daugiau patikrinimo postų ir klausimų sulaukia visi pravažiuojantys.
Sulig kiekvienu kilometru taip pat daugėja apgriautų pastatų, sudegintų namų, visiškai sunaikintų buvusių didelių įmonių, o keliai tampa vis sunkiau pravažiuojami. Kai kur per upes ukrainiečiai spėjo pastatyti laikinus tiltus, iš senųjų po rusų „šeimininkavimo“ nieko neliko.
Humanitarinė pagalba deokupuotose teritorijose, kuriose apsilankė 15min žurnalistai, labai reikalinga. Charkivo srities gyvenvietėse rusai šeimininkavo beveik septynis mėnesius. Nenuostabu, kad vos į namo kiemus įvažiavus humanitarinės pagalbos autobusiukui iki tol tuščios gatvės staiga prisipildo žmonių.
„Gal atvežėte humanitarinę pagalbą?“ – iš tolo šūkteli Kivšarivkos gyventoja.
Savanoriams atsakius teigiamai, iš gretimų kiemų ir namų prie automobilio ima skubėti žmonės – kas pėsčiomis, kas dviračiu. Prie savanorių skuba ir vaikai.
„Gal netyčia turite šampūno, skalbimo miltelių? Visai neturime nei kaip nusiprausti, nei kuo drabužius išsiskalbti“, – pasigirdo prie autobusiuko besibūriuojančių moterų balsai.
Išgirdusios neigiamą atsakymą jos nuliūdo, tačiau nuo savanorių nesitraukė. Jų atvežami produktai šio metu yra vienintelė pagalba čia gyvenantiems žmonėms.
Kol kas vandenį jiems taip pat atveža savanoriai, arba pasisemia iš šulinių, kuriuos turi kai kurie kaimynai.
Valgyti miestelio gyventojai taip pat verda čia pat – kiemuose. Šalia daugiabučių maždaug kas 10 metrų įrengtos „virtuvės“ – medinės užuovėjos su sienomis ir stogeliu. Šalia jų rusena ugnis. Žmonės buriasi su kaimynais, kad pasigamintų maisto ir išsivirtų arbatos – vienas malkas neša, kitas ugnį kūrena, trečias pjausto produktus.
Paklausti, kokių produktų labiausiai laukia, vietos gyventojai juokauja: „Būtų gerai, jei atvežtumėte šiek tiek šviesos ir dujų“.
„Štai taip gyvename XXI amžiuje“, – liūdnai nusišypso prie ugnies palinkęs pensininkas Mykola.
Čia pat jis pjausto malkas, sako besidžiaugiantis, kad dar ne visos jos spėjo permirkti, o iškritus sniegui teks susidurti ir su šia problema.
Nadežda: kada vėl turėsime šildymą, neaišku. Girdime pažadus, kad viskas bus, bet nežinome – kada.
Nepaisant nemenko vėjo ir ne daugiau nei 12 laipsnių šilumos siekiančios oro temperatūros, aplink laužą susibūrę kaimynai nenustojo šypsotis ir juokauti.
„Halyna, pasitaisyk kepurę, tave žurnalistai filmuoja“, – šūkteli vyresnio amžiaus moteriai, pjaustančiai daržoves, jos kaimynė.
Tuo metu pati Halyna suskuba siūlyti sriubos atvykusiems žurnalistams.
„Norime, kad pagaliau ateitų taika“, – paduodama lėkštę ištarė Halyna.
Žiemą pasitinka be šildymo
Kivšarivkoje, kaip ir nemažoje dalyje Charkivo srities gyvenviečių, nėra nei vandens, nei elektros, nei dujų, o žiemai artėjant žmonėms baisiausia, kad nėra šildymo.
„Kaip vaikštau lauke, taip ir miegot einu. Tik batus ir striukę nusiimu. Namuose per šalta, termometro stulpelis nepasiekia ir 10 laipsnių. Kada vėl turėsime šildymą, neaišku. Girdime pažadus, kad viskas bus, bet nežinome – kada. O ir žada iš pradžių, kad duos elektrą ir dujas, apie vandenį ir šildymą nieko nekalba“, – apie situaciją Kivšarivkoje pasakojo pensininkė Nadežda.
Ji sako su gyvenvietę okupavusiais rusais pernelyg nebendravusi. Pirmiausia dėl to, kad atėjus rusams žmonės slėpėsi rūsiuose ir bijojo eiti į lauką. Juolab, kad vyko apšaudymai. Be to, Kivšarivkos gyventojai teigė, kad rusai savo bazes buvo įkūrę kiek atokiau, todėl jų čia buvę mažiau.
„Nemačiau jų beveik. Nemeluosiu. Slėpiausi rūsyje. Kas žino, ką jie galėjo pasakyti ar padaryti. Todėl geriau nesirodžiau jiems akyse. Negaliu daug apie juos pasakyti. Kartais rusai taip pat padalindavo maisto produktų, tik mažiau, nei dabar atveža savanoriai“, – kalbėjo Nadežda.
Parduotuvės Kivšarivkoje neveikia. Kaip sakė vietos gyventojai, visi, kurie anksčiau turėjo parduotuves, iš miestelio išvyko.
„Jei noriu ryte atsigerti arbatos, turiu atsikelti 7 ryto, atsinešti vandens, užkurti ugnį. Taip ir lakstau kas dieną iš septinto aukšto. Arbatos atsigeriame geriausiu atveju 11 ryto“, – dalinosi Kivšarivkoje sutikta maždaug keturiasdešimties Svitlana.
Vandens kasdien ji eina du kilometrus į vieną pusę. Nebent turi dar atvežtų savanorių vandens butelių. Tačiau dalinamų penkialitrių šeimai ilgam neužtenka.
Ji sako skambinusi karštąja linija, bandžiusi susisiekti su visomis tarnybomis, bet kol kas girdinti tik pažadus, jog kažkada vanduo, elektra, šildymas turi atsirasti.
Svitlana: 24-ąją sulaukiau skambučio. Vyras tuo metu buvo komandiruotėje Čuhujive. Pranešė, kad prasidėjo karas. Niekas nepatikėjo.
„Taip gyvename jau du mėnesius. O šeimos turi mažų vaikų, visai dar kūdikių. Čia pasiliko nemažai žmonių“, – atsiduso Svitlana.
Nepatikėjo, kad prasidėjo karas
Į klausimą, ar negalvojo išvykti iš Kivšarivkos, vietos gyventojai atsako tą patį kaip ir kiti ukrainiečiai, nusprendę nepalikti namų: nėra kur važiuoti.
„Kalbėjome su savanoriais. Siūlė vykti į Charkivą, bet ten pastogę mums suteiktų tik trims dienoms. Vėliau pats ieškokis, kur dėtis. O kur gi mes dėsimės, jei atlyginimų neturime jau aštuonis mėnesius. Jei pensininkai dar kažką gaudavo, mes, iki karo dirbę žmonės, neturime jokių pajamų“, – guodėsi Svitlana.
Kivšarivką rusai užėmė dar vasario 27-ąją, praėjus vos trims dienoms nuo plataus masto invazijos pradžios.
Praėjus daugiau nei aštuoniems mėnesiams nuo tos dienos, vietos gyventojai ir dabar prisimena, kaip viskas įvyko.
„Vasario 23-ąją dar buvau darbe. 24-ąją sulaukiau skambučio. Vyras tuo metu buvo komandiruotėje Čuhujive. Pranešė, kad prasidėjo karas. Niekas nepatikėjo. O vėliau ėmė skraidyti lėktuvai, sraigtasparniai, viskas prasidėjo. Nubėgome namo ir nežinojome, ką daryti. Susirinkome daiktus ir nubėgome į rūsį. Ten praleidome penkias dienas“, – prisiminė Svitlana.
Sesuo namus rado Lietuvoje
Nors Kivšarivka išlaisvinta daugiau nei mėnesį, o rusų pozicijos nuo čia nutolusios maždaug per 20 kilometrų, ramybė gyvenvietėje neįsivyravo. Juolab, kad rusų naudojamos, pavyzdžiui, „Grad“ raketų sistemos gali nuskrieti 30-40 kilometrų. Todėl nesunkiai pasiektų Kivšarivką.
Tai, kad sprogimus vis dar girdi vietos gyventojai, 15min patvirtino ir čia sutikta Maryna.
Maryna: „Viena vertus, čia bent turiu butą, o jei išvyksiu, nieko neturėsiu. Jau ne vienas išvyko ir liko be nieko“.
„Visą naktį sproginėjo. Vakare negalėjome užmigti. Prasidėjo ir kas pusvalandį žybsėjo. Tik pabandome užmigti ir po pusvalandžio vėl prabundame. Nesuprantu, atrodo, niekur nieko nėra ir tuo pat metu visa tai vyksta. Labai baisu... O aš dar turiu keturių mėnesių kūdikį“, – pasakojo Maryna.
Bėgti iš Kivšarivkos ji pagalvoja kas kartą, kai išgirsta sprogimus, tačiau, kaip pati sako, ne viskas taip paprasta.
„Viena vertus, čia bent turiu butą, o jei išvyksiu, nieko neturėsiu. Jau ne vienas išvyko ir liko be nieko. Užgyventi viską iš naujo, kai man 40 metų, ne taip jau lengva. Kur garantijos, kad susirasiu darbą ir galėsiu užsidirbti?“ – svarstė Maryna.
Jos sesuo šiuo metu gyvena Lietuvoje, kur atsidūrė bėgdama nuo prasidėjusios invazijos.
„Jai ten gerai, įsikūrė, vaikas į mokyklą vaikšto, mokosi. Ryšys čia blogas, nežinau daug, bet žinau, kad jai viskas gerai. Susirašome žinutėmis kartais“, – pasakojo Maryna.
Paklausta, ar pati negalvoja išvykti pas seserį į Lietuvą, moteris paaiškino, kad šiuo metu tam yra ir biurokratinių kliūčių.
„Neturiu vaiko gimimo liudijimo originalo. Negaliu kirsti sienos. Galiu tik vykti per Rusiją. Tačiau jei atvažiuosiu ten, privalėsiu metus ten pasilikti. O pasilikti ten aš tikrai nenoriu. Mano sesuo irgi per Rusiją vyko, nes išvykti per kitą pusę nebuvo įmanoma. Deja, aš tokios galimybės neturiu, nes mano vaikas neturi gimimo liudijimo. Todėl aš laukiu. Nors nežinau, ko laukiu. Turbūt šiuo metu labiausiai laukiu, kad namuose atsirastų elektra, dujos“, – kalbėjo Maryna.
