Į kamerą A.Abdullahą įvedė užrištomis akimis. Raištį nuo akių nuėmė tik tuomet, kai jis atsisėdo. Visą pokalbį jis raištį nervingai suko tarp delnų.
– Kokiais kriterijais rėmėtės planuodami atakas?
– Svarbiausia buvo sužeisti kuo daugiau žmonių – ypač policininkų ir šiitų.
– Kokios tai buvo vietos?
– Policijos patikros punktai, turgūs, mečetės, bet tik šiitų.
– Ar gailėjotės dėl žmonių nužudymų?
– Jie bedieviai. Šiitai yra bedieviai, aš esu tuo įsitikinęs.
– Bet jie yra musulmonai, kaip ir jūs.
– Jie turėjo galimybę tapti sunitais.
Man iš anksto būdavo nurodomi vyrų dydžiai, kad pagaminčiau tinkamo dydžio savižudžių diržus.
– Kiek atakų iš viso esate surengęs? Iš kur gaudavote sprogmenų?
– Negaliu visų prisiminti, bet pusmetį prieš mano areštą jų buvo 15. Mašinas sprogdinome su C4 plastikiniais sprogmenimis ir sprogmenimis iš artilerinių šovinių.
Tačiau savižudžių diržams naudojome priešlėktuvinius šovinius – jų parako poveikis kur kas galingesnis.
– Kaip atrinkdavote vyrus susisprogdinimui?
– Aš jų nerinkdavau. Tai buvo karinių planuotojų pareiga. Jie hierarchijoje stovi aukščiau už mane. Aš būdavau atsakingas tik už paskutinę operacijos dalį – parengti vyrus ir nugabenti juos į reikiamą vietą. Man iš anksto būdavo nurodomi vyrų dydžiai, kad pagaminčiau tinkamo dydžio savižudžių diržus. Tačiau visada turėjau pagaminęs visokių dydžių diržų.
– Ar savižudžių šeimos būdavo informuojamos apie jų likimą?
– To daryti man irgi nepriklausė. Asmuo, kuris atsiunčia juos, atsakingas už informavimą.
– Iš kur dažniausiai buvo savižudžiai?
– Daugiausiai iš Saudo Arabijos, Tuniso, Alžyro. Vienas iš dešimties buvo irakietis. Buvo ir du vakariečiai – australas ir vokietis.
– Vokietis savižudis nemokėjo jūsų kalbos, o jūs – jo. Kaip bendravote?
Bagdade jis buvo pirmą kartą ir po 45 minučių jau buvo miręs.
– Jis suprato kelis žodžius, tačiau daugiausia susikalbėdavome gestikuliuodami. Tai buvo trumpiausia mano operacija – nuvežiau jį į vietą. Bagdade jis buvo pirmą kartą ir po 45 minučių jau buvo miręs. Aš pagalvojau: dabar jau net žmonės iš Vokietijos atvyksta tam, kad susisprogdintų. Mane nudžiugino mintis, kad į islamą atsivertęs krikščionis paaukojo savo gyvybę. Jaučiausi jam artimas, nes ir aš tikrąjį tikėjimą atradau ne iš karto.
Tačiau „Spiegel“ pažymi, kad vokietis Ahmetas C. nebuvo krikščionis – jis buvo Vokietijos musulmonas.
– Ar vyrai turėdavo kokių nors abejonių dėl savo misijos?
– Ne, tokiu atveju jos nebūtų pavykusios. Jie tam būdavo pasirengę. Atvykę pas mane būdavo ramūs, kartais net linksmi. Kai užsidėdavo diržą, pavyzdžiui, sakydavo: puikiai tinka.
– Kokio amžiaus buvo savižudžiai?
– Jauniausiam buvo 21, vyriausiam – 30.
– Ar būtumėt ir pats susisprogdinęs?
– Niekada apie tai negalvojau. Mano ne toks darbas, aš buvau atrinktas operacijų planavimui, ne vykdymui.
– Kokią matote savo ateitį?
– Ji neaiški.
