Ankaros surengtas puolimas Šiaurės Sirijoje pačius kurdų kovotojus, kuriuos Turkija laiko teroristais, ir civilius, žinoma, gąsdina – daug jų jau žuvo. Vakarus, visų pirma – JAV, turkų veiksmai piktina.
Nors būtent Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas uždegė žalią šviesą turkų karinei operacijai Sirijoje, JAV šią savaitę paskelbė sankcijas Turkijai ir pareikalavo nutraukti puolimą dėl pavojaus civiliams.
Be to, nors kurdų kovotojų pranešimuose grėsmė kiek išpučiama, galimybė, kad IS džihadistai gali pabėgti iš kalinimo stovyklų, išties padidėjusi.
Iš pietų į kurdų teritorijas jau įžengė su jais susitarusi Sirijos režimo kariuomenė, o amerikiečiai – jų ten buvo apie 1 tūkst. karių – skubiai palieka šalį. Vieną bazę, kurioje buvo dislokuoti JAV kariai, jau apžiūrėjo Rusijos žurnalistai.
Dalis priekaištų Turkijai – itin ugningi. Sankcijos ir ginklų eksporto sustabdymas – viena, o klausimai dėl tolesnės šalies narystės NATO – kita.
Būtent tokį žingsnį – išmesti Turkiją iš Aljanso – dar praėjusią savaitę pasiūlė įtakingas JAV respublikonas senatorius, artimas D.Trumpo sąjungininkas Lindsey Grahamas. Tačiau tai beveik neįmanoma.
Tolsta nuo Vakarų
Kad Turkija greičiausiai nebėra verta vietos NATO ar apskritai bet kokioje Vakarų vadovaujamoje organizacijoje, apžvalgininkai nė nesiginčija. Mat argumentų daug.
Visų pirma, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas mielai draugauja su Rusija ir Iranu – negana to, pagaliau realizuoja jau seniai svaidomus grasinimus kurdų pešmergų daliniams Sirijoje.
Be to, Ankara ilgai tikino, kad JAV kone privalo parduoti Turkijai karo lėktuvų F-35, nors tuo pačiu metu sėkmingai susitarė su Rusija dėl raketų sistemų S-400 pardavimo.
Galiausiai R.T.Erdoganas Europos Sąjungai vis grasina užtvindyti žemyną nauja migrantų banga, o šiemet netgi įsitraukė į krizę Venesueloje – tik ne, kaip daugelis Vakarų valstybių, pasmerkdamas, o paremdamas Nicolaso Maduro režimą.
Turkija šiuo atžvilgiu stojo į Rusijos, Kinijos, Bolivijos ir Kubos pusę.
Namuose – ne ką geriau. R.T.Erdoganas pernelyg dažnai puola opoziciją, bando įsitvirtinti teismuose, šalyje beveik neliko nepriklausomos žiniasklaidos.
Po nepavykusio 2016-ųjų perversmo buvo sulaikyta dešimtys tūkstančių valstybės tarnautojų, mokytojų, teisėjų, kariškių. Uždaryta virš 100 televizijų, radijo stočių, laikraščių, leidyklų.
Vakarų bendruomenei priklausančioje šalyje taip nesielgiama, nors iki R.T.Erdogano atėjimo į valdžią Turkija buvo tvirtai pasaulietiška valstybė, turėjusi vilčių prisijungti prie ES.
Tiesiog nėra mechanizmo
Tačiau jei NATO viduje būtų vieningai apsispręsti išspirti Turkiją lauk, 70-metis Aljansas susidurtų su itin didele kliūtimi – organizacijos įkūrimą paskelbusioje Šiaurės Atlanto sutartyje tiesiog nėra numatytas būdas atšaukti šalies narystę.
Taip, Vašingtono sutarties (taip irgi vadinama Šiaurės Atlanto sutartis, pasirašyta 1949 m. – red.) 13-ajame straipsnyje numatoma galimybė valstybei pačiai palikti bloką, tačiau būdo išstumti narę iš NATO nėra.
Kitaip tariant, šalis, priimta į Aljansą, gauna amžiną narystę. Vienintelis būdas narei pasitraukti iš NATO yra pačios narės apsisprendimas, kad atėjo laikas pačiai pasitraukti, o vienintelis reikalavimas – formalus pranešimas apie pasitraukimą, kuris įvyksta po metų.
Kaip pabrėžia „Atlantic Council“ ekspertas Jorge Benitezas, NATO, skirtingai nei, pavyzdžiui, Jungtinės Tautos ar ES, neturi teisinio mechanizmo, kuriuo remiantis būtų galima suspenduoti ar visam laikui sustabdyti šalių narystę organizacijoje.
Jei NATO nuspręstų pašalinti valstybę narę, reikėtų pakeisti sutartis. Tačiau sutartys keičiamos tik vieningai sutarus visoms Aljanso šalims, taigi – ir Turkijai.
„Šis klausimas anksčiau buvo iškeltas kelis kartus, kai NATO narės veiksmai kirtosi su aljanso vertybės ir Vašingtono sutarties dvasia, – kai Turkijoje ir Graikijoje buvo įvykdyti kariniai perversmai“, – teigė J.Benitezas.
Jei NATO ir nuspręstų pašalinti valstybę, reikėtų pakeisti sutartis. Tačiau sutartys keičiamos tik vieningai sutarus visoms Aljanso šalims, taigi – ir Turkijai.
Net sušaukti specialų viršūnių susitikimą galima tik pritarus visoms 29 NATO narėms. Tai reiškia, kad visos Aljanso valstybės yra bloko taisyklių įkaitės.
Diskusijų apie įtartiną sąjungininkų elgesį, kaip jau minėta, būta. 1974 metais slapta kalbėtasi apie galimą Portugalijos narystės NATO sustabdymą – šioje šalyje kairiosios politinės jėgos įvykdė perversmą.
Tačiau portugalams buvo skirtos tylios sankcijos, o valstybė pora metų buvo atkirsta nuo svarbiausių NATO sprendimų. Anot J.Benitezo, Aljanso šalys vertybes pažeidžiančių narių viešai nebaudžia.
„Istorija tokia, kad NATO lyderiai išlaukia, kol taisykles pažeidžiančių šalių lyderiai pasitraukia iš valdžios. Tokiais atvejais paprastai gerokai ryžtingesni pavienių Aljanso narių veiksmai“, – pažymėjo J.Benitezas.
Svarbi geostrateginė padėtis
NATO atstovai ir dabar oficialiai teigia, kad Turkija yra patikima ir vertinama Aljanso narė. Konkrečiai amerikiečiai žino, kad turkų kariai kartu su amerikiečiais kovėsi Korėjoje, Vietname, Afganistane.
Gynybos specialistai Europoje irgi suvokia, kad Turkija yra įsikūrusi ypač svarbioje geostrateginėje padėtyje Viduržemio jūros šiaurės rytinėje dalyje – šalis kontroliuoja vartus į Juodąją jūrą.
Dar prieš 40 metų naujajai Jungtinės Karalystės ministrei pirmininkei Margaret Thatcher įteiktame patarėjų paaiškinime, kurio turinys puikiai tinka ir dabar (tereikia Rusiją įsivaizduoti kaip tuometę Sovietų Sąjungą, – red.), pabrėžiama Turkijos svarba Vakarams ir konkrečiai NATO.
„Jei Turkija atsisakytų orientacijos į Vakarus, tektų susidurti su skaudžiomis karinėmis pasekmėmis – net jei ji (Turkija, – red.) nesudarytų Aljanso su Sovietų Sąjunga.
NATO netektų Bosforo ir Dardanelų sąsiaurių, kurie yra vienintelis būdas sovietų Juodosios jūros laivynui patekti į Viduržemio jūrą, kontrolės“, – rašoma pastarosiomis dienomis internete plintančiame dokumente.
Kaip ir anuomet, taip ir dabar konkrečiai JAV yra suinteresuotos Turkijos naryste NATO, nes būtent šioje šalyje amerikiečiai turi didelių žvalgybinių pajėgumų, čia veikia didelė jų Incirliko karinė bazė.
Jei Turkija staiga nebepriklausytų NATO, visų šių išteklių Vakarai greitai netektų, o tuomet, jei kiltų karas, Rytų Viduržemio jūros regione Aljansas nebetektų pranašumo prieš varžovą, greičiausiai – Rusiją.