„Vyriausybės formavimas toli gražu nebus paprastas“, – pirmadienį sakė Londone įsikūrusios konsultavimo firmos „Teneo Intelligence“ analitikas Antonio Barroso.
Net aljansas su taupymui nepritariančia kraštutinių kairiųjų partija „Unidos Podemos“ nesuteiktų socialistams reikalingų 176 vietų.
Tai reiškia, kad dabartiniam premjerui Pedro Sanchezui reikės derėtis su mažesnėmis partijomis dėl jo administracijos ambicijų įgyvendinimo ir jo išlikimo valdžioje ketveriems metams.
Po kelių dešimtmečių, kai Ispaniją pasikeisdamos valdė Socialistų partija ir konservatyvi Liaudies partija (PP), šalies politinis kraštovaizdis pastaraisiais metais susiskaldė.
Dabartinis Ispanijos politikos nestabilumas tęsiasi nuo 2015 metų rinkimų, kai subyrėjo dvipartinė sistema, atsiradus „Podemos“ ir „Ciudadanos“.
Derybininkams buvo sunku formuoti aljansus tarp partijų. 2015 metais po aiškaus laimėtojo neiškėlusių rinkimų vyko nerezultatyvios derybos, o 2016-aisiais teko rengti naujus rinkimus.
„Šalis išgyveno per daug nestabilumo, – pirmadienį redaktoriaus skiltyje rašė laikraštis „La Vanguardia“. – Tai niekad neišeina į naudą. Dar blogiau, kai Europos Sąjunga turi tą pačią problemą – dėl „Brexit“ ir populizmo iškilimo.“
Socialistų partija, kuri į valdžią su mažumos vyriausybe atėjo pernai birželį, gavo didelį politinį kreditą: savo vietų skaičių padidino nuo 84 iki 123.
Centro dešinės „Ciudadanos“, kuri daugeliu aspektų buvo priešiškai nusiteikusi socialistų politinės darbotvarkės atžvilgiu, savo vietų skaičių padidino nuo 32 iki 57, o PP neteko daugiau kaip pusės vietų parlamente ir dabar turės 66 vietas.
Kraštutinių dešiniųjų partija „Vox“ gavo 10 proc. balsų ir turės 24 vietas. Tai pirmas kartas nuo 9-ojo dešimtmečio, kai kokia nors kraštutinių dešiniųjų partija dirbs nacionaliniame parlamente.
Bendrai penkios partijos gavo daugiau kaip 20 vietų.
Kitas nenuspėjamas kelias, kurį galėtų svarstyti P.Sanchezas, yra siekti Katalonijos separatistų paramos.
Nesilpstantys separatistų reikalavimai dėl šio turtingo regiono nepriklausomybės 2017 metais išprovokavo didžiausią per kelis dešimtmečius Ispanijos konstitucinę krizę, ir jų paramos kaina P.Sanchezui galėtų būti per didelė.
Be visų partinių ir politinių sumetimų, naujosios vyriausybės laukia sunkus uždavinys mažinti chronišką nedarbą ir apsaugoti nuo žlugimo valstybinių pensijų sistemą. Vasario mėnesį nedarbas Ispanijoje buvo beveik 14 proc., nors euro zonos šalių vidurkis buvo kiek mažiau nei 8 procentai.
Mažai tikėtina, kad pažanga formuojant vyriausybę bus greita. Po keturių savaičių Ispanija turi rinkti regionų vyriausybes ir vietos administracijas, taip pat savo europarlamentarus, ir tai bus dar vienas politinių jėgų išbandymas.
