Politologų teigimu, viena priežasčių ta, kad „Boko Haram“ nekelia globalios grėsmės, tačiau ekspertai įspėja, kad pastaraisiais metais vis daugiau radikalių ekstremistų buriasi Afrikos valstybėse ir į tai tarptautinė bendruomenė turėtų atkreipti didesnį dėmesį.
Vyriausybė nebegali sukontroliuoti „Boko Haram“ išpuolių
Daina, kurioje Nigerijos muzikantai prašo „Boko Haram“ grupuotės nustoti žudyti nekaltus žmones, atspindi pastarųjų mėnesių nuotaikas Nigerijoje. Kuo toliau, tuo labiau žmonės praranda viltį, kad vyriausybei pavyks sustabdyti jau kelerius metus šalies šiaurėje siautėjančią grupuotę.
Šiaurės Nigerijoje gyvenantis Natanatas Balai sako, kad padėtis tikrai kelia nerimą – „Boko Haram“ nuolat plečiasi, o vyriausybei vis sunkiau apsaugoti civilius gyventojus: „Nigerijos ekonomika viena stipriausių Afrikoje, šalis turi vieną didžiausių kariuomenių Afrikoje. Būtų galima tikėtis, kad ji turėtų suteikti reikiamą apsaugą civiliams. Bet matome, kad jiems to nesiseka padaryti. Faktai rodo, kad kariuomenė nepajėgi apsaugoti žmonių nuo „Boko Haram“ vykdomų žudynių.“
Tuo metu, kai kalbėjo LRT radijui, N. Balai buvo Šiaurės Nigerijos Maidugurio mieste, kurį „Boko Haram“ grupuotė paskelbė artimiausiu metu ketinanti užimti. „Šiuo metu situacija gana įtempta. Maidugurio mieste žmonės ir aktyvistai labai išsigandę, jie mano, kad „Boko Haram“ gali atakuoti miestą bet kurią akimirką. Tūkstančiai pasitraukė iš šio ir kitų šiaurinių miestų. Daug žmonių, kurie nori palikti Maidugurį yra susirūpinę, kad keliai, vedantys iš miesto, yra nesaugūs“, – pasakojo N. Balai.
Kuo toliau, tuo labiau žmonės praranda viltį, kad vyriausybei pavyks sustabdyti jau kelerius metus šalies šiaurėje siautėjančią grupuotę.
Analitikai sutaria, kad pastaraisiais mėnesiais „Boko Haram“ ypač sustiprėjo. Politologas, saugumo ir terorizmo ekspertas Larsas Bergeris sako, kad būtent paskutinės atakos, per kurias viename šiauriniame Bagos mieste žuvo 2 tūkst. žmonių, rodo, kad vyriausybės pajėgos nebegali sukontroliuoti „Boko Haram“ išpuolių. O tarptautinė bendruomenė dėl Nigerijos kariuomenės ir saugumo nesugebėjimo išvengti atakų, per kurias žuvo tūkstančiai Nigerijos civilių, turėtų jausti dar didesnį nerimą.
„Jei žiūrėtume, kur Šiaurės Nigerijoje „Boko Haram“ pastaruoju metu vykdo atakas, pamatytume, kad teritorijos labai išsiplėtė. Vis dėlto Nigerija – labai didelė šalis, todėl, palyginti su visa šalimi, tai būtų gana maža dalis teritorijų. Bet svarbu atkreipti dėmesį, kad „Boko Haram“ pastaruoju metu sugeba atakuoti svarbius centrinius Šiaurės Nigerijos miestus, kontroliuojamus vyriausybės pajėgų. Tai rodo, kad „Boko Haram“ didina savo įtaką regione“, – pabrėžia L. Bergeris.
Nesistengiama išlaisvinti pagrobtų mergaičių
„Boko Haram“ pasauliui garsiausiai apie save pranešė 2014 m. balandį, kai internete išplatino vaizdo įrašą, kur paskelbė pagrobusi beveik 300 mergaičių ir ketinanti jas parduoti. Būtent tada buvo atkreiptas dėmesys į „Boko Haram“ pavadinimą, kuris reiškia „Vakarų išsilavinimas draudžiamas“. Jis dažnai interpretuojamas kaip nusistatymas prieš Nigerijai primestą Vakarų kultūrą ir tradicijas bei lygias moterų teises. Radikalus atsakas į tai – krikščionių mergaičių pagrobimas.
Paskui socialiniuose tinkluose išplito raginimai Nigerijos vyriausybę sugrąžinti pagrobtas mergaites. Judėjimo „Bring Back Our Girls“ („Sugrąžinkite mūsų mergaites“) atstovė Jemsi Ransome Kuti sako, kad per socialinius tinklus išplitęs reikalavimas nebuvo draugiškai sutiktas šalies vyriausybės, o judėjimo dalyviai teikia vis mažiau vilčių, kad mergaites Nigerijos valdžiai pavyks išlaisvinti.
„Iš pradžių vyriausybės reakcija buvo viską neigianti, melaginga. Ilgainiui jie patys sukūrė judėjimą, kuris tarsi stojo į opoziciją „Bring Back Our Girls“ judėjimui. Vyriausybė sakė, kad mes turime prašyti „Boko Haram“ paleisti mergaites. Mes atsakėme – jei kariuomenės vadas mus lydės, eisime ir kalbėsimės su teroristais. Tačiau už žmonių saugumą yra atsakinga vyriausybė, todėl turime teisę jos prašyti sugrąžinti mūsų mergaites“, – tvirtina J. R. Kuti.
Anot jos, vyriausybei prireikė laiko, kol ji suorganizavo grupę situacijai spręsti, bet žmonės vis tiek nėra tikri, kad toji grupė turi pakankamai priemonių ir amunicijos atkovoti mergaites: „Mūsų kariuomenė yra gera ir puikiai pasiruošusi siųsti misijas į užsienio šalis, bet ar mes turime nekorumpuotos kariuomenės struktūrą čia, šalies viduje? Gaila, bet mes netikime, kad vyriausybė pajėgi susidoroti su šia situacija.“
Kuo toliau, tuo labiau žmonės praranda viltį, kad vyriausybei pavyks sustabdyti jau kelerius metus šalies šiaurėje siautėjančią grupuotę.
Kad Nigerijos vyriausybė neskyrė pakankamai dėmesio situacijai spręsti, sutinka ir žmogaus teisių gynimo organizacijos „Human Rights Watch“ atstovė Nigerijai Rona Peligal: „Maždaug prieš pusantrų metų „Boko Haram“ paskelbė, kad jų taikiniais taps moterys ir mergaitės. Didele dalimi dėl to, kad saugumo pajėgos sulaikė „Boko Haram“ atstovų žmonas. „Boko Haram“ sakė, kad, jei jų moterys ir vaikai nebus sugrąžinti, jie atsakys tuo pačiu. Nemanau, kad vyriausybė padarė užtektinai, kad sumažintų „Boko Haram“ keliamą grėsmę.“
Bet svarbu pastebėti, pabrėžia R. Peligal, kad „Boko Haram“ klesti aplinkoje, kur yra daug korupcijos, kur kariuomenė nėra tokia stipri, kokia turėtų būti, ir kur vyriausybė neprisiima atsakomybės už savo pačios veiksmus. „Žmonėms labai sunku pasitikėti vyriausybe. Moterys ir mergaitės, kurios buvo pagrobtos „Boko Haram“ ir kurioms pavyko pabėgti, niekada nesidalijo savo patirtimi, niekas iš vyriausybinių institucijų neatvyko su jomis pasikalbėti ir suteikti pagalbos. O tos moterys ir mergaitės turėjo daug informacijos apie „Boko Haram“, – pastebi „Human Rights Watch“ atstovė.
„Boko Haram“ sukūrė vyriausybės neveiksnumas ir korupcija
1960 m. nepriklausomybę nuo britų paskelbusios Vakarų Afrikoje įsikūrusios Nigerijos ekonomika – viena stipresnių žemyne. Vis dėlto 150 mln. gyventojų turinčios valstybės pietinė ir šiaurinė dalys gerokai skiriasi viena nuo kitos. Ekonomiškai stipresnėje Pietinėje Nigerijoje didžiąją dalį gyventojų sudaro krikščionys, o prastai išvysčiusioje Šiaurės Nigerijoje gyvena musulmonai.
Pasak L. Bergerio, Nigerijos vyriausybės neveiksnumas, korupcija ir didžiuliai ekonominiai skirtumai tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl 2002 m. kilo „Boko Haram“ judėjimas, – „Boko Haram“ daugeliu požiūriu atspindinti Nigerijos plėtros krizę.
„Nigerija turi gana turtingą pietinę šalies dalį, kurioje yra nemažai naftos išteklių, o Šiaurės Nigerijoje yra nemažai neišsivysčiusių regionų. Taigi Nigerijoje galima matyti pavojingą kombinaciją: ūkio plėtra vienoje šalies dalyje ir neišsivystymas kitoje. Teritorijos skiriasi ir religijomis, kurios abiejų pusių pasitelkiamos politikai. Dažnai skurdo tema paliekama nuošalyje, o diskusijos ir ginčai kyla dėl religinių skirtumų“, – mano L. Bergeris.
Taiki organizacija virto ekstremistine
Vis dėlto „Boko Haram“ ekstremistine islamistų organizacija tapo tik 2009 m. Efraimas Deemas iš Pietų Afrikos Respublikos Afrikos šalių tyrimų instituto mano, kad pagrindinė priežastis, kodėl „Boko Haram“ tapo ekstremalia grupuote – vyriausybės sprendimas atsakyti kariniais veiksmais į „Boko Haram“ reikalavimus.
Pavyzdžiui, pastebi E. Deemas, „Boko Haram“ Nigerijoje buvo taiki organizacija, bet dėl stiprių karinių Nigerijos vyriausybės veiksmų ir „Boko Haram“ lyderio egzekucijos grupuotė suradikalėjo. Todėl vyriausybėms reikėtų labiau stengtis integruoti tokias grupuotes į politinę sistemą, ypač jų veiklos pradžioje.
„Taip vyriausybės elgiasi su neislamistinėmis Afrikos grupuotėmis, dažniausiai – sukilėliais. Islamistinės karinės organizacijos nedaug skiriasi nuo kitų ne islamistinių grupuočių, todėl, manau, geriausias sprendimas turėtų būti ne tik karinis, bet ir politinis atsakas“, – kalba E. Deemas.
Radikalių islamistinių grupuočių daugėja
Terorizmo ekspertas L. Bergeris pastebi, kad būtent dėl silpnų vyriausybių ir saugumo pajėgų Afrikoje atsiranda vis daugiau radikalių islamistinių grupuočių, tad pasaulis nuo šiol turi žvelgti ne tik į Artimuosius Rytus, bet ir į Afriką.
„Iš dalies taip atsitiko dėl vidinių šalies problemų, šalių neišsivystymo ar silpnų vyriausybių. To pavyzdžiai galėtų būti Nigerija, Malis, Somalis, Libija. Kita priežastis ta, kad po JAV ir sąjungininkų veiksmų prieš „Al Qaeda“ Afganistane ir Pakistane Afrika tokioms grupuotėms tapo alternatyva. Taigi bet kur, kur yra musulmonų bendruomenės ir kur jos jaučiasi diskriminuojamos, ten islamistų judėjimai suranda savo vietą ir nišą veikti“, – mano L. Bergeris.
Maža to, pabrėžia jis, nuvertus Kadhafi režimą Libijoje, tarptautinė bendruomenė nepadėjo atkurti saugumo šalyje, o tai paskatino naujų kovotojų atsiradimą ir ginklų platinimą į kitas Afrikos šalis. Tai tapo destabilizuojančiu veiksniu tokiose vietose, kaip Nigerija, Malis ar kitose šalyse.
Politologo E. Deemo pastebėjimu, kalbant apie islamistų grupuotes Afrikoje, pirmiausia reikia atskirti karines islamistų grupuotes nuo politinių islamistų grupuočių, tokių kaip „Musulmonų Brolija“ Egipte. Dabar, sako jis, Afrikoje veikia trys didžiausios karinės islamistų grupuotės – Nigerijos „Boko Haram“, Somalio „Al Shabaab“ ir „Al Qaeda“.
„Boko Haram“ siekia įvesti jų įsivaizduojamą šariato teisę Šiaurėje. O Somalio „Al Shabaab“ grupuotė vykdydama išpuolius Kenijoje siekia įvesti permainų kaimyninėje šalyje ir priversti vietos valdžią keisti politiką Somalio atžvilgiu. Tačiau „Al Qaeda“ yra daug globalesnė organizacija, kuri veikia įvairiose šalyse. Ir dažnai „Al Qaeda“ veikla nėra nukreipta prieš vidinę šalių politiką. „Al Qaeda“ aktyviausia Alžyre ir jo pasienio ruožuose, taip pat – kai kuriose Libijos, Malio ir Tuniso vietose“, – aiškina E. Deemas ir pabrėžia, kad Afrikos valstybės turėtų sulaukti pasaulio dėmesio ne tik dėl maisto trūkumo ar skurdo, bet ir dėl islamistų keliamos grėsmės žemynui.
