1999 metų rugsėjo 8 dieną, praėjus vos kelioms savaitėms po sprendimo paskirti Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovą premjeru, B.Jelcinas sulaukė skambučio iš žmogaus, su kuriuo buvo artimai susibičiuliavęs – tuomečio JAV prezidento B.Clintono.
Pasaulis apie naująjį Rusijos ministrą pirmininką beveik nieko nežinojo – juk ir FSB vadovu jis buvo paskirtas vos prieš metus.
B.Jelcinas panoro nuraminti B.Clintoną ir pasakyti jam, kad ši kylanti žvaigždė – Vladimiras Putinas yra „solidus žmogus“.
Tikino, kad bus puikus partneris
„Norėčiau jums apie jį pasakyti, kad žinotumėte, koks jis žmogus“, – B.Jelcinas pasakė B.Clintonui – taip skelbiama išslaptintuose šių prezidento pokalbių nuorašuose.
„Aš jau supratau, kad jis yra solidus žmogus, kuris visada gerai susipažįsta su jį supančiais reikalais.
Tuo pačiu jis kruopštus ir stiprus, labai socialus. Ir jam lengva gerai sutarti su žmonėmis, kurie yra jo partneriai. Esu tikras, kad jums jis bus geras partneris“, – tęsė Rusijos prezidentas.
B.Jelcinas taip pat teigė, kad ilgai mąstė apie galimą savo įpėdinį, kol galiausiai aptiko V.Putiną. B.Clintonui jis teigė esantis tikras, kad V.Putiną Rusijos rinkėjai parems per 2000 metų prezidento rinkimus.
Per susitikimą po dviejų mėnesių Stambule B.Clintonas vėl grįžo prie V.Putino. B.Jelcinas ir vėl aiškiai pasakė, kas, jo nuomone, laimės balsavimą: „Žinoma, kad Putinas. Jis bus Boriso Jelcino įpėdinis. Jis – demokratas, ir jis pažįsta Vakarus.“
Dabar, aišku, jau žinoma, kad B.Jelcinas rinkimų planuotą dieną nesulaukė ir Naujųjų metų išvakarėse paskelbė, kad traukiasi iš prezidento posto.
Rinkimai buvo paankstinti – greičiausiai tam, kad pagrindiniai V.Putino varžovai nespėtų tinkamai pasirengti balsavimui. Nugalėjo, be abejo, V.Putinas, kuris Rusiją valdo iki šiol.
Pasiekė išties nemažai
Išslaptinti dokumentai (juos galite rasti čia) kokių nors naujų žinių apie JAV ir Rusijos santykius po Sovietų Sąjungos griūties 1991 metais neatskleidžia. Visgi akivaizdu, kad B.Jelcinas su B.Clintonu sutarė išties neblogai.
Dokumentai – aiški iliustracija fakto, kad dabar Rusijos santykiai su Vakarais kur kas prastesni. Kai kurie apžvalgininkai kalba apie nuo Šaltojo karo laikų nematytą JAV ir Rusijos santykių būklę.
„Nuostabu tai skaityti, – pripažino Andrew Weissas, anuomet dirbęs Nacionalinio saugumo taryboje. – Skaityti, kaip JAV bandė garsinti galimybę, kad Rusija gali tapti naujos tarptautinės tvarkos ramsčiu, kad kartu su Rusija bus sprendžiamos svarbios pasaulinės problemos.“
Beveik tūkstantis puslapių dokumentų datuojami 1993-1999 metais. Kaip žinoma, 1996 metais abu prezidentai – tiek B.Clintonas, tiek B.Jelcinas buvo perrinkti.
Per šiuos šešerius metus JAV ir Rusijos prezidentai artimai susibičiuliavo. Kai kurie istorikai ir stebėtojai mano, kad geriau sutarusio tandemo per Maskvos ir Vašingtono santykių istoriją nebuvo.
„Kai skaitau šiuos dokumentus apie septynerius Clintono ir Jelcino pokalbių metus, mane apima liūdesys. Šie lyderiai iš tiesų daug pasiekė“, – pastebėjo dar vienas buvęs JAV Nacionalinio saugumo tarybos pareigūnas Jimas Goldgeieris.
Įspėjo apie komunistus
Dokumentuose užfiksuoti ir akis į akį, ir telefonu įvykę B.Clintono pokalbiai su B.Jelcinu. Kalbėtasi apie labai daug ką – karą Čečėnijoje, NATO sprendimą subombarduoti Serbiją 1999 metais, Aljanso plėtrą į Rytus ir derybas dėl branduolinės ginkluotės apribojimų.
Borisas Jelcinas: „Daugiau nei pusė komunistų yra fanatikai, jie viską sunaikintų. Kiltų pilietinis karas. Jie panaikintų ribas tarp respublikų. Jie nori atsiimti Krymą, jie net kalba apie Aliaskos susigrąžinimą.“
Užrašai atskleidžia, kad B.Jelcinas dešimtmečio viduryje labai bijojo Komunistų partijos sugrįžimo į valdžią – 1996-aisiais iki to trūko labai nedaug.
Kai 1996 metų balandžio 21 dieną, B.Clintonui viešint Maskvoje, abu lyderiai susitiko papietauti Kremliuje, B.Jelcinas garsiai ištarė niūrų perspėjimą, paminėdamas ir Krymą.
„JAV spaudoje skelbiama, kad žmonėms nereikia bijoti komunistų, kad jie yra geri, garbingi žmonės. Aš įspėju tuo netikėti. Daugiau nei pusė jų yra fanatikai, jie viską sunaikintų. Kiltų pilietinis karas.
Jie panaikintų ribas tarp (buvusių sovietinių) respublikų. Jie nori atsiimti Krymą, jie net kalba apie Aliaskos susigrąžinimą“, – pareiškė B.Jelcinas.
„Rusijai yra du keliai vystytis. Man nereikia valdžios. Bet kai pajaučiau komunizmo grėsmę, nusprendžiau, kad turiu dalyvauti rinkimuose. Neleisime jiems sugrįžti“, – pridūrė tuometis Rusijos prezidentas.
Vėliau jam B.Clintonas pritariamai atsako: „Žinau, kad yra žmonių, norinčių sukelti antipatijas Vakarams ir ypač JAV. Yra dar ryškesnis jausmas, kad užmezgėme visus šiuos ryšius su Vakarais, bet kad tai nieko nepakeitė.
Todėl aš bandau surasti būdą Rusijos žmonėms pasakyti, kad šie rinkimai turės pasekmes ir kad mes neslepiame, ką palaikome.“
Purkštavo dėl NATO plėtros
1995 metais įtakingiausios NATO narės buvo pasinėrusios į diskusijas dėl galimos plėtros į Rytus ir kelių buvusių sovietinio bloko šalių priėmimą į Aljansą. Rusijai tokie planai kėlė nerimą.
Nemažai Rusijos pareigūnų pradėjo kalbėti apie neformalius susitarimus dėl NATO plėtros, kuriuos esą su vakariečiais pasiekė dar Michailas Gorbačiovas. Ir pats B.Jelcinas prabilo apie tariamus pažadus niekada nežengti į Rytus per susitikimą su B.Clintonu 1995 metų gegužę.
„Noriu aiškiai suprasti jūsų idėją dėl NATO plėtros, nes dabar, jei įvykdysite planus, nematau nieko kito kaip Rusijos pažeminimą.
Ką, jūsų manymu, mes turėtume manyti, jei Varšuvos paktas nebeegzistuoja, o kitas blokas toliau veikia? Tai nauja apsupties forma. Daug rusų bijo. Ką jūs norite pasiekti? Mums reikia naujos Europos saugumo struktūros, o ne senų!“, – kalbėjo B.Jelcinas.
B.Clintonas B.Jelcinui pasiūlė kelis paaiškinimus, taip pat užsiminė apie Rusijos istoriją, tačiau Rusijos prezidento, regis, nuraminti nepavyko. 1997 metais NATO pakvietė į Aljansą Vengriją, Lenkiją ir Čekiją.
„Aš leidau aiškiai suprasti, jog nedarysiu nieko, kad paskubinčiau NATO (plėtrą, – red.). Bandau dabar, šio pokalbio metu, jus nuraminti. Bet mums reikia būti atsargiems, kad neatrodytų, jog kuris nors iš mūsų kapituliuoja“, – tada dėstė B.Clintonas.
Ginčai dėl Kosovo ir Jugoslavijos
Abipusis pasitikėjimas aptirpo 1998 metų birželį, kai Kosove įsiplieskė atviros kovos tarp Kosovo, kuris tuomet dar priklausė Jugoslavijai, albanų ir federalinių serbų pajėgų.
Rusija kaip dabar, taip ir tuomet aktyviai palaikė Jugoslaviją ir jos prezidentą Slobodaną Miloševičių.
Bet Vašingtone ir kitose Vakarų sostinėse augo nerimas dėl galimo kruvinų įvykių Bosnijoje pasikartojimo. Apie krizę kalbėjosi ir B.Jelcinas su B.Clintonu.
„Atvirai sakant, Billai, galiu jums pasakyti, kad griežtai pasikalbėsiu su Miloševičiumi. Pareikalausiu, kad jis nutrauktų neproporcingą jėgos naudojimą. Bet svarbiausia, kad jis sutiktų su derybomis“, – kolegai iš JAV pareiškė Rusijos prezidentas.
„Bet kokie NATO veiksmai būtų nepriimtini. Manau, kad mums reikia veikti kartu: aš paspausiu Belgradą, o jūs – Kosovo albanų lyderius. Jei abu pasieksime savo tikslus, galėsime rasti sprendimą“, – tęsė B.Jelcinas.
Savo ruožtu B.Clintonas bandė įtikinti B.Jelciną kartu parengti Jungtinių Tautų rezoliuciją, pasmerkiančią Jugoslavijos pajėgų veiksmus. Tiesa, JAV lyderis aiškiai neatmetė Vakarų karinės intervencijos galimybės.
„Jei veiksime kartu, manau, kad išvengsime situacijos, kai reikėtų intervencijos. Kas dėl NATO, tikiuosi, kad NATO veiksmų neprireiks“, – tvirtino B.Clintonas.
Susitarti vis dėlto nepavyko. 1999-ųjų kovą, skambant pranešimams apie etninius valymus Kosove, NATO subombardavo Jugoslavijos karinius objektus Kosove ir kitur šalyje. Bombos krito ir Belgrade.
Intervencija įsiutino Kremlių. Tuometis premjeras Jevgenijus Primakovas jau skrido į JAV skubių derybų dėl Kosovo, bet, informuotas, kad prasideda bombardavimai, įsakė apsukti lėktuvą ir grįžo į Maskvą.
-
Buvęs B.Jelcino bendražygis G.Burbulis: „Rusija serga užmaršties sindromu“
-
Putino administracijoje dirbęs Andrejus A.Kovaliovas: „Aš pamačiau neapsiskaičiusį, neišsilavinusį, neįtikėtinai cinišką žmogų“
-
Žiniasklaida: gerinti santykius su Rusija D.Trumpui patarė H.Kissingeris
-
Kaip iš Lietuvos išvesta Rusijos okupantų kariuomenė: unikalios derybų detalės ir Maskvos reikalavimai
