Šių eilučių autoriui Pekine teko laimė apsilankyti per didžiausią kas ketverius metus pasaulyje vykstančią šventę – XXIX vasaros olimpines žaidynes.
Didžiosios permainos
Nenuostabu, kad Kinijos sostinę išvydome gražią, švarią, pasipuošusią, tvarkingą. Prieš olimpines žaidynes pastatyta daugybė prabangių viešbučių, restoranų, nutiesta greitkelių, atsirado naujos metro linijos, atidaryti nauji viešojo transporto maršrutai, naujas prabangus terminalas oro uoste.
Pagal teritorijos dydį (9,6 mln. kvadratinių kilometrų) Kinija pasaulyje trečia (Lietuvos plotas – 65,3 tūkst. kv. km). Senovės Kinija garsi savo išradimais: čia yra popieriaus, knygų spausdinimo, kompaso bei parako gimtinė. Būtent jų atsiradimo istoriją šokiais ir įspūdingais teatralizuotais vaidinimais per Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją atpasakojo žinomas Kinijos kino režisierius Yimou Zhangas.
Žaidynės, kurių devizas buvo „Vienas pasaulis – viena svajonė“, Kinijai kainavo 44 milijardus dolerių. Jas stebėjo milijardai pasaulio gyventojų. Apie olimpiadą jau prirašyta daug, tad čia apžvelgsiu kitą Pekino gyvenimo pusę, kurią teko stebėti pro taksi langą ar vaikščiojant centrinėmis miesto gatvėmis.
Sakoma, kad Kinijos nematei, jei, be kinų sienos, neapsilankei Uždraustajame mieste ir neparagavai tradicinio patiekalo – keptos Pekino anties. Vadinasi, tikrojo Pekino taip ir nepamačiau, nes iš minėtų trijų dalykų Uždraustajame mieste taip ir nepavyko apsilankyti. Bet apie viską – nuo pradžių.
Olimpinė ramybė
Po dešimties dienų viešnagės Pekine grįžęs į Lietuvą pajutau, jog važiuodamas sostinės gatvėmis tapau atlaidesnis kitiems vairuotojams, bandantiems užlįsti į priekį, aplenkti ar įsukti į pagrindinę gatvę. Nors Pekine yra metro, visas dienas teko naudotis taksi automobilių paslaugomis, nes čia taksi – labai pigi transporto priemonė. Nuo miesto centro iki toliausio sportinio objekto, kuriame vyko varžybos, daugiausia teko sumokėti 20 litų. O jei važiuoji ne vienas, tokia pramoga – tikras malonumas.
Norėdama išvengti spūsčių miesto valdžia nutarė, kad porinėmis dienomis gali važinėti automobiliai, kurių numeriai baigiasi lyginiu skaičiumi, o neporinėmis – kurių numeris baigiasi nelyginiu. Tad nenuostabu, jog pagrindinę transporto dalį sudarė taksi automobiliai, kurių mieste – nors tvenkinį tvenk.
Eismas chaotiškas – taksistai neretai nerodo posūkių, braunasi vienas per kitą, garso signalai naudojami dažnai, tačiau avarijų teko matyti vos kelias. Nepaisant mums nesuvokiamos eismo tvarkos, taksi vairuotojai ramūs, nesinervina, nesikeikia, jei kuris prieš nosį bando įsisprausti į eilę. Tyliai sėdi automobiliuose ir klausosi radijo, iš jo sklindančių kalbų. Mes taip ir nesužinojome, ko jie klausosi: radijo vaidinimo (kartais balsas iš radijo nusikvatodavo), pasakos ar demagogijos. Per visą viešnagę tik viename automobilyje taksistas, kuris šiek tiek suprato angliškai, keleiviams įjungė muziką.
Ir tik olimpiniame stadione, pramintame „Paukščių lizdu“, per disko metikų varžybas, stadiono palubėse išvydome besiblaškantį paukščiuką. Po ilgų stebėjimų paaiškėjo, jog tai žiūrovų triukšmo išgąsdintas šikšnosparnis.
Pėstieji eidami per perėją turi būti atsargūs. Čia visada pirmenybė teikiama automobiliams, tad per šviesoforais nereguliuojamą perėją žmonės tarsi zuikiai bėgioja, stengdamiesi nepalįsti po ratais.
Gestų kalba
Visiems lietuviams, o ir ne tik lietuviams, didžiausia kliūtis buvo kalba. Keli išmokti kinų žodžiai kinams buvo sunkiai suprantami, nes, pasirodo, ten ir balso intonacija pakeičia žodžio reikšmę. Tad visi naudojosi viešbučio kortelėmis, ant kurių hieroglifais parašytas adresas. Taksistui parodai ir jis be kalbų supranta, kur reikia važiuoti. Taip pat buvo keliaujama ir į sporto arenas: ant bilieto kinų kalba parašytas arenos adresas padėdavo keleiviams pasiekti norimą vietą. Tiesa, ne kartą milijoniniame Pekine taksistai pasiklysdavo. Supratę, kad važiuoja ne ten, jie išjungdavo pinigus skaičiuojantį skaitiklį. Gestų kalba praversdavo ir kavinėse.
Tekdavo ieškoti kavinės, kurios meniu būdavo su patiekalų nuotraukomis. Bedi pirštą, ir užsakymas priimtas. Papietauti Pekine nėra brangu, tad lietuviai mielai mėgavosi kepta Pekino antimi. Teko apsilankyti įspūdingame restorane, kur didžiulėje salėje reikia sėdėti ir laukti eilės – keliose milžiniškose salėse buvo gausybė vakarieniaujančiųjų. Sulaukus savo eilės, buvome palydėti į auksu tviskančią salę. Netrukus antį iškepęs virėjas su vežimėliu privažiavo prie mūsų staliuko ir visų akivaizdoje meistriškai supjaustė antį dailiais griežinėliais. Nustebome, kai supjaustytą krūtinėlę sudėliojęs į dvi lėkšteles, bent jau mums skaniausias paukščio dalis – šlauneles ir sparnelius, nusinešė su savimi kaip nevalgomą balastą. Gal jas naudoja sultiniui, kurį vėliau patiekia kaip privalomą priedą prie anties?
Kinų paslaugumas neretai net trikdydavo. Nesuprasdami, ko iš jų norima, stengdavosi visomis išgalėmis padėti. Labiausiai sutrikau, kai viename jūros gėrybių restorane, einant į tualetą, duris nuolankiai linkčiodama ir maloniai šypsodamasi atidarydavo ir uždarydavo kinė.
Miestas sužavėjo tvarkinga aplinka, gėlynais. Įspūdį paliko iš gyvatvorių iškarpyti sportininkų siluetai.
Per visą viešnagę Pekine neteko pamatyti nei kačių, nei šunų, nei... paukščių. Ir tik olimpiniame stadione, pramintame „Paukščių lizdu“, per disko metikų varžybas, stadiono palubėse išvydome besiblaškantį paukščiuką. Po ilgų stebėjimų paaiškėjo, jog tai žiūrovų triukšmo išgąsdintas šikšnosparnis.
Traškantys vabaliukai
Mūsų viešbutis buvo pačiame Pekino centre, iki miesto pramogų gatvės – keli šimtai žingsnių. Tad nori nenori teko užklysti ir į gatvėje įsikūrusį turgelį, kur vietiniai tavo akivaizdoje iškepdavo norimą patiekalą. O rinktis buvo iš ko: prekiaujama krabais, jūros ežiais, krevetėmis, aštuonkojais, skorpionais, skėriais, gyvatės mėsa, tarakonais, šilkverpio lervomis, šuniena, jūros arkliukais. Gauni porciją, ir čia pat, gatvėje, valgai.
Bent puskilometrį išrikiuoti paviljonai skleidė įvairiausius kvapus; tiesa, pro kai kuriuos norėjosi kuo greičiau praeiti užspaudus nosį. Bet būti Kinijoje ir neparagauti delikatesų – nuodėmė. Savo išalkusį skrandį nutariau palepinti gyvatės mėsa ir neaiškios kilmės vabaliukais, kurių ant medinės lazdelės buvo užmauta bent penkiolika. Aliejuje kepti gyvatės gabaliukai įspūdžio nepaliko, o traškūs vabaliukai ištirpo burnoje. Dar prieš vykstant į Kiniją buvome perspėti, jog europiečiams nuo panašaus maisto gali „sustreikuoti“ skrandžiai, tad teko naudotis patarimu – iš vabalų turgelio akimirksniu grįžti į viešbutį ir dezinfekuoti skrandį lietuvišku alkoholiu.
Pasilaipiojimai po sieną
Baigiantis viešnagei Pekine, atsirado galimybė aplankyti Didžiąją kinų sieną – vieną įspūdingiausių pasaulio gynybinių statinių. Manoma, kad sienos ilgis yra apie 6350 km (pagrindinės sienos ilgis – 2400 km). Tai ilgiausias rankų darbo statinys pasaulyje, vingiuojantis palei upių vagas, slėnius ir kalnus. Siena buvo statoma iš akmenų ir žemės bei molio, kai kurios sienos dalys apmūrytos plytomis. Maždaug kas 180 m įrengti sargybos bokštai. Dabar restauruoti tik keli sienos kilometrai, kitos sienos dalys pavirtę pusiau griuvėsiais arba visiškai sunykę.
Labiausiai turistų mėgstama vieta - Badalingas, kuris yra maždaug 70 km už Pekino. Būtent čia ir nutariau susipažinti su garsiuoju statiniu. Siena gana stati ir plati – ja galima eiti kaip gatve. Tingesni į kalną gali pakilti funikulieriais arba kėdutėmis, bet kopti pačiam – didžiausias malonumas. Taip pamažu pamatai vis kitais rakursais atsiveriančią sieną. Ir tik kopdamas supranti, kad neįmanoma suvokti, kiek pastangų ir darbo reikėjo tokią sieną pastatyti. Vien tas lipimas atima daug jėgų, nes visąlaik tenka eiti nuožulniais paviršiais arba kopti sienoje esančiais laipteliais. Šalia restauruotų ir lankymui pritaikytų legendinės sienos atkarpų įsikūrusios įvairios turistams atrakcijas siūlančios įstaigos, daug prekybininkų, kurie minioms lankytojų siūlo tradicinius kinų suvenyrus.
Ilgam atmintin įsirėžė ir kinų galybės simbolis bei kruvinų įvykių liudytoja Tiananmenio aikštė, esanti netoli Uždraustojo miesto. Beje, milijonai kinų svajoja nors kartą gyvenime aplankyti didžiausią pasaulyje aikštę su Mao Zedongo portretu.
Nepraleidome progos užsukti ir į modernųjį Sostinės muziejų – vieną didžiausių ir įdomiausių Pekine. Originalios architektūros pastate, aprėpiančiame praeitį, dabartį ir ateitį, saugoma daugiau negu 200 tūkst. meno kūrinių.
Ilgam atmintin įsirėžė ir kinų galybės simbolis bei kruvinų įvykių liudytoja Tiananmenio aikštė, esanti netoli Uždraustojo miesto. Beje, milijonai kinų svajoja nors kartą gyvenime aplankyti didžiausią pasaulyje aikštę su Mao Zedongo portretu. Aikštėje nuo ryto iki vėlaus vakaro ūžia tūkstančiai turistų su fotoaparatais ir kameromis, fiksuodami įspūdingus ir nereikšmingus momentus.
Pramogos ir malonumai
Kolegos iš Lietuvos gyrėsi Pekine spėję aplankyti Šilko turgų, zoologijos sodą, kuriame visi turistų keliai veda prie abejingai gulinėjančių pandų. Prisiklausę kalbų apie kinų siuvėjų darbą, keli lietuviai Pekine pasisiūdino kostiumus. Po įvairių taisymų atsiėmęs kostiumą vienas lietuvis pasiguodė, kad turi draugą tokio pat sudėjimo, kuriam grįžęs į Lietuvą kostiumą padovanos, nes pats tokio nekokybiškai pasiūto rankdarbio nedrįs vilkėti. Tiesa, jis nepasakė, ką darys su prabangiu laikrodžiu, kuris sustojo amžiams, kai tik atsidūrė pirkėjo kišenėje. Ir tokių laikrodžių pirko ne jis vienas.
Prekybos centruose pirkėjai laukiami išskėstomis rankomis. Pardavėjai, pamatę, jog viename skyriuje ką nors perki, įkyriai prikibdavo ir siūlydavo užeiti į kitą skyrių, žadėdami dideles nuolaidas. Iš gatvės prekybos centrai neatrodo tokie milžiniški, kaip kad atsidūrus viduje. Šių eilučių autorius, sugebėjęs pasivaikščioti tik po du vienos prekybvietės aukštus, pavargusiomis kojomis išsliūkino į gatvę – neužtektų dienos išvaikščioti šešių aukštų prekybos centrą, kurį sudaro šeši vienas ant kito sukelti lietuviški Akropoliai.
Kur dingo paukščiai?
Pekino antis
