Programinės įrangos inžinierius Tomas Andersonas, atlikęs šį tyrimą, rezultatus komentavo savo tinklaraštyje: „Projektą įkvėpė debatai visuomenėje apie tai, ar su islamiškuoju fundamentalizmu susijęs terorizmas atspindi kažką, kas yra išskirtinai žiauraus islame, jį lyginant su kitomis didžiosiomis religijomis?“
Naudodamas savo paties sukurtą tekstų analizės programą „Odin Text“, T.Andersonas analizavo įvairias Senojo ir Naujojo Testamento versijas, taip pat 1957 m. anglų kalba išleistą Koraną.
Trijų knygų analizė su programos pagalba užtruko vos dvi minutes. Žodžius suskirsčius į emocijas – džiaugsmą, pyktį, pasibjaurėjimą, liūdesį, nuostabą, baimę/nerimą ir pasitikėjimą, analizė parodė, kad Biblijoje gerokai daugiau pykčio ir mažiau pasitikėjimo negu Korane.
Tolimesnė analizė atskleidė, kad Senajame Testamente gerokai daugiau smurto negu Naujajame Testamente bei dvigubai daugiau smurto negu Korane.
„Iš visų trijų tekstų daugiausiai smurto Senajame Testamente“, – pažymėjo T.Andersonas.
Vis dėlto jis pridūrė žinantis, kad nei Senasis ir Naujasis Testamentai, nei Koranas nėra vienintelė literatūra krikščionybėje, islame ir judaizme ir kad šios knygos nėra vienintelės, formuojančios religinius mokymus ir praktikas.
„Be to, turiu pabrėžti, kad ši analizė paviršutiniška, o išvados tikrai nėra galutinės“, – pažymėjo T.Andersonas.
