D.Alperovičiaus manymu, jau yra daugybė signalų, leidžiančių spręsti, kad invazija iš esmės neišvengiama – kaip ir priežasčių, kodėl V.Putinui toks kelias palankiausias.
„Akivaizdžiausias signalas – karių telkimas aplink Ukrainą. Ši mobilizacija ir kokybine, ir kiekybine prasme skiriasi nuo ankstesnių – dislokacijos vietą yra pakeitę net 75 proc. visų Rusijos bataliono taktinių grupių.
Juda artilerijos ir oro gynybos daliniai, tankai, šarvuočiai, tiltų tiesimo technika, išminuotojai, šarvuoti ekskavatoriai, inžinierių įranga“, – rašo analitikas.
-
V.Putinas: Rusija pasirengusi atsakyti Vakarams „karinėmis-techninėmis priemonėmis“
-
A.Anušauskas: Rusija gali siekti konflikto Ukrainoje arba okupuoti Baltarusiją
-
Baltijos šalių gynybos ministrai: Rusijos veiksmai Ukrainoje reikalauja papildomų NATO atgrasymo priemonių
-
Ukraina neigia, kad Donbase esama amerikiečių privačių karinių kompanijų instruktorių
Jis tokią mobilizaciją laiko „milžiniška“ ir mano, kad tokie veiksmai yra ne blefas, o ruošimasis tikrai ir plačiai invazijai.
„Negali ten laikyti visos šios įrangos ir karių visą laiką. Kaip šautuvas Čechovo pjesėje – jo ten nebūtų, jei nebūtų plano jo panaudoti“, – priduria D.Alperovičius.
Kremlius iš tiesų nenori derėtis
Kibernetinio saugumo ekspertas, žinoma, pastebėjo ir ruošimąsi kariniams veiksmams kibernetinėje erdvėje. Esą jau nuo gruodžio pradžioje programišiai rengia vis daugiau išpuolių Ukrainoje – tiek vyriausybiniuose, tiek civiliniuose tinkluose.
„Taikiniai tokie, kokių ir galima tikėtis renkant žvalgybinius duomenis bei ruošiantis invazijai – karinės pajėgos, policija, jų tinklai, elektrinės“, – vardija D.Alperovičius.
Dar vienas signalas, kad laukia konflikto paūmėjimas, – diplomatiniai ultimatumai. Aišku, omenyje turimas Rusijos paviešintų reikalavimų sąrašas, kurį ekspertas laiko „tiesiog nerimtu pasiūlymu“.
„Tiesą sakant, ir pati Rusija atmestų savo pasiūlymą, jei būtų prieita prie idėjos Rusijai nedislokuoti „Iskander“ raketų Kaliningrado srityje bei sparnuotųjų raketų vakarinėje šalies dalyje.
Be to, sąrašas buvo paviešintas. Tai reiškia, kad Rusija pati sau apsunkino galimybes atsitraukti nuo reikalavimų nepakenkiant šalies reputacijai. Toks diplomatinis žingsnis neturi precedento ir yra dar vienas ženklas, kad Kremlius iš tiesų nenori derėtis bei siekia propagandinio preteksto invazijai.
Tikros derybos dėl Rusijos keliamų reikalavimų užtruktų ne vienerius metus, o tikėtis, kad problemos būtų išspręstos greitai, nerealistiška. Kremlius tai puikiai supranta.
O atmesdama daugiašales derybas ir reikalaudama pokalbių tik su JAV, Rusija siekia arba išprovokuoti amerikiečių atsisakymą kalbėtis, arba suskaldyti transatlantinį aljansą. Abiem atvejais pasiekiama pergalė“, – svarsto D.Alperovičius.
Jam taip pat keista tai, kad Maskva reikalauja tartis kuo greičiau – juk tikros derybos dėl Rusijos keliamų reikalavimų užtruktų ne vienerius metus, o tikėtis, kad problemos būtų išspręstos greitai, nerealistiška. Anot analitiko, Kremlius, vėlgi, tai puikiai supranta.
„Retorine prasme situacija artėja prie užvirimo stadijos. Diplomatija metama pro langą, kasdien matome naują eskalavimo žingsnį. Informacinė erdvė ruošiama provokacijai, kuri galėtų būti priskirta Ukrainai, JAV ar NATO“, – rašo ekspertas.
Mums – paranojiškos fantazijos, V.Putinui – tiesa
Kodėl Kremliui ir V.Putinui apskritai reikalinga invazija? Pasak D.Alperovičiaus, priežasčių tikrai yra ne viena.
Tarkime, Maskva nenori, kad pasikeistų galios balansas tarp Kijevo ir Donbaso separatistų, kuriuos tiesiogiai remia Rusija. Analitikas pabrėžia: „Putinas pernai stebėjo Kalnų Karabacho karą ir pamatė, ką gali padaryti karinės pajėgos, aprūpintos moderniais NATO ginklais.“
„Putinas taip pat prarado viltį, kad Volodymyras Zelenskis siekia išspręsti Donbaso klausimą diplomatiniu būdu. Putinas tiki, kad jam reikia užkirsti kelią status quo pokyčiams – ir geriau anksčiau nei vėliau.
Be to, Rusija tikrai nerimauja dėl NATO plėtros. Galime kiek tik norime diskutuoti, ar NATO tikrai yra grėsmė Rusijai, bet svarbu tai, kad būtent tokios nuomonės laikosi Kremliaus elitas“, – tvirtina D.Alperovičius.
Jis primena, kad per pastaruosius 400 metų vyko daug visa niokojančių invazijų į Rusiją – veržėsi Abiejų Tautų Respublika, Švedija, Napoleonas, Adolfas Hitleris. Ir veržėsi būtent per dabartinę Baltarusijos ar Ukrainos teritoriją.
„Galimybė, kad kuri nors šalis prisijungs prie NATO, aiškiai antirusiško karinio aljanso, buvo, yra ir būtų nepriimtina bet kokiam Rusijos lyderiui – Putinui, Borisui Jelcinui, Michailui Gorbačiovui ar net Aleksejui Navalnui. Tokia galimybė yra laikoma egzistencine grėsme“, – mano analitikas.
D.Alperovičius: galime kiek tik norime diskutuoti, ar NATO tikrai yra grėsmė Rusijai, bet svarbu tai, kad būtent tokios nuomonės laikosi Kremliaus elitas.
Jo teigimu, revoliucijas Ukrainoje ir Sakartvele, protestus prieš Aliaksandrą Lukašenką Baltarusijoje, demonstracijas Maskvoje – visa tai V.Putinas mato kaip Vakarų bandymus apsupti Rusiją Kremliui priešiškomis valstybėmis.
„Net jei Ukraina netaptų NATO nare, Putinas jau tiki, kad grėsmę Rusijai kelia vien provakarietiška Ukraina, turinti NATO ginkluotės ir Aljanso patarėjų.
Putino kalbos apie raketas 4-5 minučių atstumu nuo Maskvos mums gali skambėti kaip paranoja, bet jis tuo tiki – ir šiuo metu tai svarbiausia.
Jis žino, kad invazija į Ukrainą visiems laikams nutrauktų kalbas apie galimybę, kad vieną dieną NATO narėmis galėtų tapti Ukraina, Sakartvelas, Baltarusija ar bet kuri Vidurio Azijos valstybė. Rusija žaibiškai susigrąžintų įtaką šiame regione.
Nė viena buvusi sovietinė respublika, išskyrus Baltijos šalis, nebedrįstų flirtuoti su NATO ar ES“, – dėsto D.Alperovičius.
Sankcijos nebūtų efektyvios?
Galiausiai analitikas mano, kad geresnio laiko invazijai V.Putinas turbūt nerastų. Juk JAV prezidento Joe Bideno administracija turi reikalų šalies viduje ir yra užsiėmusi geopolitine priešprieša su Kinija.
„O energijos kainos siekia rekordus. Europa visiškai priklausoma nuo Rusijos dujų, o rusišką naftą importuoja net JAV. Todėl nėra daug šansų, kad būtų skelbiamos ekonominės sankcijos iškastiniam kurui.
Sankcijos nėra efektyvus atgrasymo įrankis. Rusija išmoko gyventi su sankcijomis, jos ekonomika šiandien joms daug atsparesnė – be kita ko, ir dėl Kinijos pagalbos. Negana to, Rusija išmoko tikėtis sankcijų, kad ir ką darytų.
Ir nors sankcijos Rusijos dujų ir naftos sektoriams būtų labai žalingos, nematau jų galimybės šiuo metu – ne Europai šąlant, o infliacijai JAV beldžiantis į stogą“, – pabrėžia D.Alperovičius.
Europa visiškai priklausoma nuo Rusijos dujų, o rusišką naftą importuoja net JAV. Todėl nėra daug šansų, kad būtų skelbiamos ekonominės sankcijos iškastiniam kurui.
Analitikas mano, kad V.Putinas tiki, jog gali pasiekti savo tikslų karine jėga. Ukrainos pajėgas rusai per kelias dienas išstumtų per Dniepro upę ir perskeltų šalį perpus: „Taip būtų sukurta nuolatinė buferinė zona tarp Europos ir Rusijos, taip pat atsirastų sausumos tiltas į Krymą.“
„Putinui – beveik 70 metų. Jis žino, kad valdžioje jam liko daugiausia 10 metų. Ir jis mato save kaip istorinį lyderį, kuris atstatė Rusiją ekonomine ir karine prasme.
Krymo aneksija, kuri Rusijai beveik nieko nekainavo, tik paskatino Putiną imtis kitų ilgalaikių problemų – pavyzdžiui, Rusijos įtakos zonos artimajame užsienyje atkūrimo. Toks požiūris labai pesimistiškas, bet, deja, realistiškas – ir Vakarai gali padaryti labai nedaug“, – mano D.Alperovičius.
